Tema: kelionė į esminę būties prasmės paiešką

Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“

Prieš pradedant aktyvų kvėpavimą lengvai, be perdėto sureikšminimo, suformulavau tikslą – prisiliesti prie to, kas man šiuo metu svarbiausia, reikalingiausia.

Nuo pirmųjų kvėpavimo minučių labai organiškai įsitraukiau į procesą – kvėpavimą – šokį. Muzikiniame fone skambančios skirtingos melodijos kažkokių išskirtinių asociacijų nekėlė, tad hiperaktyvaus kvėpavimo procese jaučiausi laisvai. Kvėpavimo intensyvumas augo.

Pro akis vienas po kito ėmė skrieti mano kadaise prisimintos praeitų gyvenimų – įsikūnijimų – istorijos, svarbiausi jų akcentai. Tarsi kaleidoskope jų kokias kelias dešimtis prisiminiau. Svarbiausia, kad ties kiekviena iš jų trumpam sustodavau, tarsi tik tam, kad dar kartą jas gerai įsisąmoninti ir pabaigiant „padėti tašką“. Kiekvieną nuskriejančią istoriją lydėjo „prasminga“, „prasminga“, „prasminga“. Buvo apėmęs jausmas, kad visame tame veikiu kaip didesnė visuma, ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip Siela, Dvasia.

Po kurio laiko kvėpavimas perėjo į kitą lygį, nes prieš tai buvo padarytas tam tikras „reziume“ veiksmas visam tam, kas kadaise patirta, pasiekta, suvokta ir galų gale išbaigta… Pajutau, kad kvėpavimo laukas centruojasi pilvo srityje. Suskambo įvardinimas – gyvybės lopšys. Sąmoningai kvėpuojant panirau į tai kaip į energiją, reiškinį, idėją… Mano sąmonę nunešė į labiau abstrakčią būtį. Palaipsniui susiformavo viena milžiniška akis, kurią mačiau priešais save, bet tuo pačiu ir jaučiausi esanti ta akis. Ji lėtai tai atsimerkdavo, tai užsimerkdavo. Persmelkė suvokimas, kad tai Brahmos diena, kai akis atsiveria, bei Brahmos naktis, kai akis užsiveria.

Nebuvo jokios emocijos, tik lydėjo begalinė rimtis ir gilus būties prasmingumo išgyvenimas. Tai tiesiog yra, tiesiog vyksta, ir tiek… Tai gali tęstis nors ir visą amžinybę, ir niekada neatsibos. Leidau sau būti tame, alsuoti ta prasminga ramybe, užsipildyti ja. Prisiminiau Mokytojos N. G. Wolmer puikią frazę: „Būtis savaime prasminga“. Ji iš esmės ir padėjo tašką šiai nuostabiai, palaima pripildytai patirčiai, vėl tarsi naujai įprasmino dabartinę būtį…

Lina Rudaitienė