Mes gyvename dualiame pasaulyje, todėl turime remtis jame galiojančiais dėsniais, suprasti jį. Tai padeda veikti efektyviai, rezultatyviai, racionaliai. Duali realybė nuolat skatina – verčia pasirinkti, vienaip ar kitaip, o tai anksčiau ar vėliau atveda į kančią. Mes nuolat dėl kažko jaudinamės, kažkuo rūpinamės, esame įtampose, kenčiame.
Nedualus pasaulis tuo pačiu metu egzistuoja mumyse, mūsų būtyje. Jį galime rinktis esant kitokiems, ne materialiems, poreikiams. Neduali būtis yra pirminė, atnešanti laimės, džiaugsmo, vientisumo, ramybės būseną, besąlyginį visko priėmimą.
Žmonijos išminčiai pataria ne bėgti nuo dualumo ir ne vengti vientisos, dvasinės, būties, o mokytis tai suderinti savyje. Todėl padarius kokį nors sprendimą dualioje būsenoje, vertėtų iš karto pereiti į nedualią būseną. Perėjimą galima daryti įvairiais būdais: pakylėti savo sąmonę link dvasinės beasmenės būties, medituoti, kvėpuoti penkiais būties elementais (žemės, vandens, ugnies, oro, erdvės) siekti visiško aiškumo, vienio.
Sąmoningo kvėpavimo metu dirbome su pusiausvyros, atsipalaidavimo, natūralumo auginimu savyje. Kūno, kalbos ir proto pusiausvyros siekiama lėtai, sąmoningai kvėpuojant. Atsipalaidavimas pasiekiamas mintimis „nesikabinant” prie jokios idėjos, nustojus mąstyti. Kai mūsų kūnas ir protas nurimsta atsipalaidavime, mes galime be jokių pastangų įeiti į natūralumo – nedualią būseną ir tęsti joje būti.
Natūralioje būsenoje išnyksta įtampa, nebereikia pastangų, kadangi atsiranda spontaniškumas. O tai leidžia mintims arba nurimti, arba tekėti, nekovojant su jomis, nestabdant ar sulaikant mintis. Sąmoningo kvėpavimo pagalba siekėme atsiriboti nuo bet kokių minčių, jausmų, pojūčių, įsitvirtinti absoliučioje vidinėje ramybėje. Tam padeda neutralus santykis su viskuo, kas vyksta, ką jaučiame, patiriame… Tai veda į nekintančią begalybę, dvasinės vienio būties patirtį.
Lina Rudaitienė
