Tema: tikroji savastis

Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“

Pradžioje visas dėmesys daugiau buvo sutelktas į kvėpavimą, jo stiprumą. Prieš pradedant kreipiausi į visus savo Mokytojus, Globėjus, Aukščiausiąjį Aš, savo Dvasinę esmę, prašydama visokeriopos pagalbos, paramos, palaikymo. Manau, jog tikrai buvau išgirsta.

Apie 10 pirmųjų minučių teko kiek labiau sekti kvėpavimą, kad įeiti į ritmingą režimą. Tada pradėjo plūsti visokios mintys, tarsi kažkokios pokalbių nuotrupos, kurios tarsi mažos bangelės šiek tiek sujudindavo mane, tačiau neįtraukdavo, nes pakankamai atidžiai tai stebėjau ir tiesiog praleisdavau tai pro save nesusitapatindama. R. po to klausė, su kuo tie pokalbiai vyko, tad ypač ryškiai prisiminiau kalbėjusi su Nijole, su Raimundu, lyg ir su Gyčiu, dar kažkuo. Bet pirmos pokalbių nuotrupos buvo tiek nereikšmingos, jog net neįsiminiau, kas dar tame dalyvavo, apie ką ėjo kalba. Taip pat pamenu, jog taipgi ateidavo įvairių minčių šuorai, pasvarstymai, vertinimai, pastebėjimai. Visas tas kvėpavimo periodas buvo tarsi slinkimas (ar kilimas) per minčių, mentalinių konstrukcijų, kartais emocijų kratinio debesį. Pakilus virš jo, šis tas pasikeitė.

Vienas dalykas, atsiskyriau nuo automatiniu režimu palikto kvėpuoti kūno ir tapau stebėtoju, kurio sąmonės laukas kvėpavimo eigoje labai plėtėsi. Atsidūriau daugiaplanėje erdvėje ir tada darsyk kreipiausi į savo Dvasią, Aukštesnįjį Aš, prašydama visokeriopos pagalbos. Čia staiga pamačiau, jog link manęs skrieja daug sąmoningų sferos pavidalo esybių, o priartėjus susilieja su manimi. Suvokiau, kad tai mano esmės dalelės, išbarstytos erdvėlaikio vingiuose, lekia link manęs norėdamos man padėti. Jaučiau didelį jų susidomėjimą, ryžtą pagelbėti, stiprų palaikantį dėmesį. Jos rinkosi tiek iš praeities, tiek iš ateities. Turiu pripažinti, jog tai labai man padėjo, suteikė papildomo ryžto, nes pajutau, kaip stipriai to trokšta mano dalelės, kaip labai mums visiems to reikia. Mums apsijungus, susiliejus, aš paklausiau, o kur gi mano Dvasia ir staiga išgirdau tyro skambesio juoką bei atsakymą – taigi čia! Aš buvau Joje, Ji buvo manyje, mes buvome vienas vientisas Būvis. Tas suvokimas tarsi išaugino sparnus, nes džiugiai krykštaujant veržliai leidausi lėkti link Saulės.
Mačiau, jaučiau visokias būtybes, esančias erdvėje arba kituose, daugiamačiuose išmatavimuose, kiekvienas turėjo savo tikslą ir link jo judėjo. Įsiliejau į Saulę kaip į savą, gerai pažįstamą, artimą terpę. Čia įvyko kažkokia transformacija, nes visai netikėtai ėmiau bendrauti su kitomis žvaigždėmis, sudarančiomis 7 narių žvaigždyną. Tas bendravimas tiesiog nenusakomas fizinio kūno pojūčiais, nes tai buvo visiškai kitokia sąmonės būsena, ir bendravimas vyko būtent žvaigždinės sąmonės lygyje, laiko linijinė samprata visiškai pranyko. Aš tarsi su senomis pažįstamomis pasisveikinau, jos atsakė, po to tarytum klausė, kas pas mane naujesnio (ar tai nėra dar vienas žmogiško proto stereotipas?) ir t.t. Po to piltuvo furmos sūkurys mane įtraukė, tik užfiksavau, kad skrieju tuo tuneliu ne į priekį, o atgalios (t.y. nugara judant pirmyn). Manau, kad tiesiog judėjau laiku atgal.
Vėl pajutau, kaip atsiskiriu nuo Saulės sąmonės, veržiuosi iš jos glėbio ir skrieju link Žemės planetos. Ji man atrodė kaip mažytis grumstelis, įdomaus patyrimo terpė. Priartėjus puoliau į Žemės atmosferą, išplitus ore, ir ėmiau su ja lietis, apsijungiant mūsų sąmonėms. Panorau geriau patirti čia esančias stichijas ir pirmiausia, prasiveržus pro lengvus debesis, panirau į vandenis. Tapau vandeniu. Susilieti su Žemės sąmone man aiškiai padėjo delfinai, užtat ir atsidūrus vandenyje, pirmiausiai pajutau jų daugiaplanį buvimą. O, kiek daug čia buvo sąmoningai šviesaus džiugumo! Patyrus vandens stichiją panorau pažinti žemės stichiją, tad, suderinusi savo vibracijas su josios, pasinėriau į ją, skverbiausi, skleidžiausi. Jaučiau žemės struktūrų įvairiapusiškumą, geologinius skirtumus, tiesiog įvairių uolienų, kristalų savybes. Aptikau be galo tvirtą ir skaidrų kristalą, susiderinusi įsiliejau į jį – tai buvo malonus pabendravimas su tyro bei tvirto deimanto siela. Žemės planeta, viskas joje buvo gyva, turėjo savą sąmoningumą ir, kas įdomu, turėjo įvairaus lygio individualizaciją arba kartais priešingai – kolektyvinę sąmonę. Pabendravus su žemės stichija, panorau patirti ugnies stichiją ir tada panėriau į Žemės gelmes, giliai, iki skystame būvyje esančios lavos. Iš karto aptikau, kad labai skiriasi ugnis, buvusi Saulėje, žvaigždėje, ir Žemėje, planetoje – tiek savo įvairiomis savybėmis, vibracijų tonais, tiek sąmonės tūriais. Skirtumas buvo akivaizdus. Po to, palikus gelmes, su vėjais prasilėkiau virš žemės paviršiaus ir apsijungiau su augalijos pasauliu. Buvo labai gera jausti žolės stiebelių bendrumą kartu linguojant vėjyje, didingų miškų monolitinę vienybę. Kilo susidomėjimas gyvūnijos pasauliu. Kažkas iš jų lyg ir šmėstelėjo, tačiau čia mane lengvai patraukė delfinai! Išsyk pasijutau be galo laiminga, harmonijoje ir darnoje susiliejusi su visuma, jausdama visų delfinų bendrumą, sąmoningumą.
Štai tada ir patraukė žmonės. Iš karto atėjo suvokimas, kad žmogui reikia iš delfinų mokytis, kaip kolektyvinės sąmonės pagalba kurti bei palaikyti darną čia, Žemėje, šioje puikioje planetoje, kilnia širdimi priimančioje įvairiausias vaikų – paklydėlių kliautis, paikystes ir net kvailystes. Mes turime išmokti būti kolektyvinėje sąmonėje nuolatos, dieną ir naktį, skausme ir džiaugsme. Ir manau (tai suvokimas, atėjęs bendraujant su Žeme), dabar besikuriančių dvasinių brolijų vienas iš pagrindinių tikslų – išmokti tai daryti, o po to tą mokėjimą skleisti vis toliau ir daugiau. Vėliau nagrinėjimo metu R. atkreipė dėmesį, kad aš ties gyvūnais beveik nesustojau, tik su delfinais bendravau, kurie vieninteliai iš planetos gyventojų yra išlaikę savo sąmonėje keturmatį išmatavimą, kai tuo tarpu kiti gyvūnai labiau individualizuoti.
Suvokus žmonijos artimiausius uždavinius, kažkaip vėl ėmiau labiau jausti save, vyko sugrįžimas prie savo esmės. Buvo tarpas be jokių vaizdinių, tam tikras ramybės periodas. Po to vėl kilo noras kreiptis į savo Dvasią, Mokytojus, Globėjus subtiliuose planuose, prašant pagalbos ir vedimo. Tada atsirado papildomo ryžto ir veržlumo kvėpavime, jis suintensyvėjo – nežinojau, nei ko siekiu, nei kam tai darau, bet kvėpavau labai stipriai. Išgirdau tarsi kokį pasiūlymą (iššūkį?) pabandyti pakilti iki savo bodhialinio, o tada ir atminio būvio. Priėmiau iššūkį, tiesiog, paprastai, nes jaučiau didžiulę pagalbą ir tikėjau, kad galiu tai padaryti.
Aktyvus kvėpavimas tapo tarsi tramplinu – kilau, stipriai kilau, tiesiog veržiausi aukštyn. Pirmiausia pradėjau artėti prie gelsvos šviesos sferos, o vis labiau artėjant jaučiau, jog tos šviesos šaltinį dengia tarsi apsauginės miglos širma. Lyg per kokią eterinę tirštumą veržte veržiausi pirmyn, link šviesos šaltinio. Ir staiga prasiveržiau – stipriai suspindo begaliniai tyras skaidriai žydros spalvos spindulys, kuris be jokių abejonių ar išlygų buvo atpažintas kaip savas, ir besąlygiškai priimtas. Susiliejau ir tarsi “išsiliejau”, ištirpau visiškoje pilnatvėje. Centrinėje (širdies) čakroje vyko audros galingumo išsiveržimai, o kiekvienas įkvėpimas tarsi priartindavo mane prie skaisčios šviesos. Staiga viskas tartum prašvito akinančiu spindesiu ir suvokiau tarianti Sanat Kumara. Nežinau, kiek giliai ir plačiai aš pajėgiau patirti šias kosmines Mokytojo vibracijas, tačiau begaliniai pilnatviškos dvasinės meilės virpulio būsena apėmė mane, pripildė palaima ir ramybe. Visiškai, pilnai ir besąlygiškai laisvai išsiliejau Sanat Kumaros šviesos spindesyje. Begaliniai šviesi, tyra būsena – pati vertingiausia dovana už tas pastangas, kurias įdėjau kvėpavimui šioje sesijoje. Atrodė, kad toje būties pilnatvėje prabuvau visą amžinybę – nejaučiau nei kūno, nei kvėpavimo, nei kokių rūpesčių, džiaugsmų ar siekių, – vien tik pilnatviška rimtis ir palaima. Man visiškai ir netrūko savęs kaip atskirties pajutimo – tiesiog buvo rimtis.
Kadangi muzika šios sesijos metu neskambėjo, tai kaip ir nebuvo jokių išorinių nuorodų, kada baigti kvėpavimą, todėl būtent tada, kai nutrūko bet kokia šio proceso kontrolė, po kurio laiko lėtai, ramiai ėmiau pargrįžinėti. Ir tame nebebuvo jokio praradimo skausmo – vien lengvas tarsi pūkelis džiugesys, suvokimas, kokią nuostabią dovaną šiandien gavau.

Lina Rudaitienė