Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“
Kvėpavau iš visų jėgų, tiesiog galingai, o kvėpavimo ritmas palaipsniui iš intensyvesnių tonų pereidinėjo į ramesnį, lėtesnį, tačiau labai gilų ir stiprų. Pasijutau išeinanti į visai kitą erdvę, nes aiškiai laiko tėkmės pojūtis tarytum suplyšo į atskiras daleles. Jokie vaizdinai neatėjo, muzikos ritmas šiek tiek bangavo, o aš stengiausi su juo derinti kvėpavimą, likdama bešališku stebėtoju. Atrodė, jog ant manęs auga raumenys, kad tampu vis didesnio, galingesnio energetinio kūno sudėjimo, kad plečiasi mano aprėpiama erdvė (gilėjant ir ilgėjant kvėpavimo ritmui, tarsi kiekvieną kartą reikia vis daugiau laiko įkvėpimui dėl to, jog įkvepiu vis daugiau erdvės, vis iš toliau). Atrodė, kad jau nebėra kur beįtalpinti tiek daug erdvės (protui nesuvokiama). Jaučiausi tikru galiūnu visuose lygiuose, visuose planuose, būviuose.
Čia šiek tiek sulėtėjo muzikos tempas ir kažkaip savaime aš nustojau kvėpuoti intensyviai, tačiau minėtas galios pojūtis išliko. Jau kiek anksčiau man vis pasirodydavo žydros spalvos spindulys, einantis į mane. Ir nustojus intensyviai kvėpuoti, tiesiog ėmiau keliauti per įvairias visai ne materialias erdves, bet aiškiai mačiau, gal net jutau, kad tai ne mano erdvės, ne mano vibracijos. Kartais vėl pasirodydavo žydras spindulys. Nutariau jo “įsitverti” ir pasijutau, lyg milžinišku greičiu lėkčiau, bet ne pirmyn (kaip matosi važiavimo metu žiūrint į priekį), o atgal (tarytum važiuotum nugara į priekį). Tai buvo labai aiškus, stiprus pojūtis, išnešęs į daug šviesesnes erdves, vibracijas. Staiga patekau į sukimąsi sukuriu, atrodė, galvelė visiškai susisuko. Ir taip tęsėsi kurį laiką. Beje, viso to skriejimo metu muzika išliko kaip ir nuo pradžių panašiai besikaitaliojanti, ir pradėjo kilti įtarimas, kad čia kažkas ne taip. Vienas dalykas, muzika manęs visiškai nei jaudino, nei erzino, nei dirgino, tačiau buvo pojūtis, kad su jos pagalba buvau kažkam skatinama – kaip vėliau paaiškėjo, aš turėjau visą laiką stipriai kvėpuoti, todėl muzikos tempas buvo greitas. Pagal pojūtį aš buvau susiskaidžiusi į labai daug dalių ir pasklidusi erdvės ir laiko tyruose, todėl jaučiausi esanti abstrakcijų pasauliuose. Pabaigoje, suskambus “sugrįžimo” melodijai, daviau sau komandą sugrįžti, bet rinktis savo “gabaliukus” teko gan ilgai. Grįždama išlėkiau tartum iš Saulės ir tik tada ėmiau suvokti atsidūrusi būtent šioje erdvėje, palaipsniui užplūdo šiokie tokie jausmai (ypač širdyje), regėjau tolstančią Saulę, lėkiau į Žemę, prasilenkdama su įvairiomis esybėmis. Sugrįžus į kūną, teko vos ne jėga tempti į save kitas savo išsibarsčiusias dalis. Tai buvo kiek skausmingas, be to nemalonus bei varginantis procesas.
Sesija nedavė to rezultato, kokio buvo tikėtasi, kadangi aš nustojau intensyviai kvėpuoti (betgi aš nežinojau, kad reikia visą laiką palaikyti aktyvų kvėpavimą). Pasirodo, štai kaip lengvai gali apgauti susiformavę išankstiniai stereotipai, lūkesčiai! Bet vis tik aš išėjau į savo tikrąsias vibracijas. Manau, kad būtent dėl to ir “išlėkiau iš kūno kaip kulka” žydrojo spindulio dėka, o po to buvo labai sunku “susisemti”.
Šios sesijos sukeltas liūdesys išsisklaidė negreitai – buvo daug nusivylimo savimi, negebėjimu dirbti visomis jėgomis, budrumo stoka. Širdies gėla vis priminė palaipsninės netekties, patirtos sesijos metu grįžtant į esamą momentą, kartėlį. Kaip išsaugoti bent mažą dalelytę savo tikrųjų vibracijų, patirtų sesijos metu? Kaip išmokti vis tyrinti, skaidrinti savo būties kokybę, palaipsniui artinant ją prie tikrosios? Ar apskritai įmanoma esant šiame erdvėlaikyje, kūne, su turimu turtingu karminiu bagažu kažko panašaus bent siekti? Gal būtent visas tas senas balastas ir yra esminė nesėkmių priežastis? Štai tokie bei kitokie klausimai užplūdo, versdami ieškoti atsakymų, sprendimų, daryti bent kokias išvadas.
Lina Rudaitienė
