Mes einame per gyvenimą, kuris kaip būties ratas sukasi amžina spirale. Yra tam tikras mūsų sąmonės dėmesio koncentracijos taškas, „būties centras“, kuriame sutelkiama maksimali mūsų energija ir yra „valios linija“, skirianti šviesos pasaulį nuo tamsos pasaulio. To taško judėjimas sudaro bangą, būdingą bet kuriam pasauliui, jungiančiam Dvasią su Materija.
Laiko supratimo raktas yra teisingas visos mus supančios tikrovės suvokimas. Mums pasaulis atrodo dvilypis: elementariosios dalelės pasižymi dviem savybių rinkiniais – kiekviena iš jų gali būti tam tikrą vietą erdvėje užimanti dalelė ir tam tikras dažnines charakteristikas turinti banga. Galime sakyti, kad visko, kas egzistuoja, banginės savybės sudaro viršutinį, dvasinį, pasaulį, o jo erdvinės dalelių savybės – apatinį, materijos pasaulį.
Kelionė iš praeities per dabartį į ateitį
Mūsų kaip individualios dalelės būtis yra beveik tiesinis (linijinis) procesas laike, turintis praeitį ir ateitį. Yra gimimo, vystymosi stadija, yra brandos, silpnėjimo stadijos, yra perėjimo momentas – „mirtis“ ir yra pomirtinis egzistavimas, po kurio seka kitas gimimas. Mes, kaip vaikas karuselėje, tęsiame kelionės maršrutą, einatį iš praeities per dabartį į ateitį…
Tai yra, visas mūsų egzistavimo procesas yra nuolatinis judėjimas laiko ratu. Tuo pačiu metu pats ratas, kaip „vidinio būties centro“ egzistavimo forma, mums nematomas, suvokiami tik atskiri būties rato elementai, kurie su juo liečiasi. Ir kadangi jie nuolat kinta, judėjimas uždarame rate pačiam judančiąjam suvokiamas kaip judėjimas tiesia linija, begaline tiese, besitęsiančia beribėje erdvėje.
Laiko ratas
Visgi išoriniam stebėtojui viskas atrodo visiškai kitaip, jam judėjimo nėra. Mūsų „būties centro“ dėmesys vienu metu yra visuose laiko rato taškuose, tačiau turi skirtingą tankio laipsnį, su skirtingu intensyvumu konkrečiuse taškuose. Dėmesio daugiau ten, kur mes jį nukreipiame, sąmoningai ar ne.
Tai suprasti lengviau, pasitelkus pavyzdį. Įprasta jūros banga, plaukiko požiūriu, yra suvokiama kaip laike besiskleidžiantis procesas: ji leidžiasi ir kyla tam tikra amplitude ir tam tikrais laiko periodais, tai yra banga, plaukiko suvokimu, yra vykstantis judėjimo pirmyn, aukštyn ir žemyn procesas. Plaukikui banga yra laikas beveik gryna forma. Jei tas pačias bangas stebime iš šalies, pavyzdžiui, iš paukščio skrydžio aukščio, tai kiekviena banga bus tiesiog vandens paviršiaus nelygumas. Išoriniam stebėtojui banga yra tik erdvinis objektas, neturintis jokių „paslaptingų“ laiko savybių.
Praeities ir ateities pančiai
Prisiminkime „skausmingų patirčių taškus“, esančias mūsų atmintyje. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje visus nebaigtus veiksmus. Turėjome atstovėti, bet pabėgome, turėjome kam nors padėti, bet praėjome abejingai arba bailiai tylėjome. Nuo konkretaus įvykio gali būti praėję metai ar net dešimečiai, tai yra, linijinio laiko požiūriu, jis liko tolimoje praeityje ir tarytum nebeegzistuoja. Tačiau kai tik atsiduriame panašioje situacijoje, akimirksniu grįžtame į praeitį ir iš ten bendraujame su dabartimi. Tai reiškia, kad praeitis tampa mūsų kontakto su tikrove atskaitos tašku…
Mes visi turime savo praeityje „balastą“ to, ką kažkada pradėjome ir nebaigėme: nebaigta knyga, neišmokta užsienio kalba, nedainuotos dainos, nenukeliauta į išsvajotą šalį ir taip toliau. Visiems šiems planams išeikvojome tam tikrą energijos kiekį. Ši energija kaupiasi ir lieka mūsų viduje, virsdama vidiniu stabdžiu – kiekvieną kartą tai prisiminę įtikiname savo bejėgiškumu ir tampame silpnesni. O kadangi viskas jau praeityje, kurios, kaip mes manome, negalime pakeisti, tai mums atrodo beviltiška.
Betgi niekas netrukdo mums to padaryti dabar – perskaityti knygą ar mokytis kalbos. Būdami sąmoningi skausmingų patirčių atžvilgiu, galime tai priimti, susitaikyti, paleisti. Tada galėtume pakeisti savo praeitį, iš veiksmų, bylojančių apie mūsų silpnumą, pereiti į vientisą dvasinę būseną, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo laiko, ir daro mus vis sipresniais patirčių dėka.
Belaikės būties ratas
Netgi šie paprasti pavyzdžiai rodo, kad iš tikrųjų mes nejudame laiko ratu, o tiesiog esame visuose jo taškuose su skirtingu savo dėmesio pasiskirstymo ar koncentracijos laipsniu. Ir yra atininkamas poveikis – išorinis būties ratas gali sąveikauti su mumis ne laiko taške, kuriame atrodytų esame dabar, o bet kurioje vietoje, kur yra tam tikras sutankėjimas – „skausmo taškas“.
Tai tinka praeičiai, betgi tas pats vyksta toje laiko rato dalyje, kurią vadiname ateitimi. Įsivaizduokite, kad jūsų laukia koks nors reikšmingas įvykis: gausite palikimą, kursite šeimą arba vyksite gyventi į užsienį, tai yra kažkas, kas pakeis visą jūsų gyvenimą. Realiai tai įvyks, pavyzdžiui, po mėnesio ar net po metų, bet jūs jau šiandien pradedate bendrauti su realybe iš ateities, su tuo, ko, atrodytų, dar nėra.
Viena iš pagrindinių žmogaus problemų yra būtent ta, kad jis negyvena tikrovėje, kone 99% laiko praleidžia arba praeityje, arba ateityje, tad žmogus tarytum išnyksta iš pasaulio rėdos rato dabartyje. Žmonės iš principo nepastebi to, kas vyksta aplinkui, tiksliau, reikia labai stiprios įtakos, kad išplėšti žmogų iš svajonių, prisiminimų, ateities planavimo pasaulio ir sugrąžinti jį į dabarties realybę.
Asmeninis laikas siejamas su minimaliu energijos kiekiu, užtikrinančiu egzistavimą mūsų tikrovėje. Tai yra, pagrindinė laiko charakteristika yra ratas, kuriuo judame mes visi. Jei esame šio rato viduje, suvokiame save kaip tašką, judantį aplink apskritimą. Bet jei pažvelgsime į tai iš šono, pamatysime tik formą – sferinį objektą, kurio visi taškai vienodai pasiekiami, o poveikis į bet kurį tašką sukels viso objekto pasikeitimą.
Būdami sąmoningi ne tik konkrečių dalykų atžvilgiu, bet ir didžiąjai visumai, galime vaduotis iš laiko spąstų, sugriaunant gyvenimo rutiną. Tada tikrai galėsime pakeisti savo praeitį ir ateitį, įsitvirtinant dabartyje, šviesos kūne, kuris nepriklauso nuo laiko, ir tampant stipresniais.
Lina Rudaitienė
