Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“
Sąmoningas kvėpavimas Saulei tekant stiprėjo. Per kūną rezonansai šį sykį ėjo žymiai mažiau, minčių, vaizdinių kone visai nebuvo. Po kvėpavimo sustiprinimo galų gale perėjau į “autopiloto” režimą, kai savaime kvėpavau, o pati sąmonė stebėjo tą procesą iš šalies (tai buvo jėgos kupinas darbas). Šįsyk vėl vos nesustojau intensyviai kvėpuoti per anksti, laiku susiėmiau, tęsiau.
Na, o pats pakilimas kartu su nuostabiai lengvais Saulės spinduliais buvo labai švelnus, “orinis”. Gan veržliai kilau aukštyn, viena kita mintis šiek tiek suraibuliuodavo, bet visai neužkabindavo, t.y. neįtraukdavo į begalinį minčių verpetą (tai vienas iš man vertingiausių pasiekimų daugmaž valdyti minčių srautus). Tiesiog tai pastebėdavau, tačiau neįsiveldavau į minčių sūkurius. Kildama veržiausi į pačią tyriausią sau pasiekiamą būvį – nežinau, kiek iš tiesų tai pavyko padaryti, tačiau palaipsniui apėmė begalinės šviesios rimties būsena, kai visiškai niekas nejaudina, nežeidžia, esi begaliniame vientisume, skaidrume – pilnatvės būties monolitas.
Įdomus buvo mano sąmonės išsiskleidimas vienu metu skirtinguose išmatavimuose, kurie nuosekliai pereidinėjo iš vieno į kitą. Ten toliau aiškiai neegzistavo laikas, jokie suvaržymai, barjerai ar ribos, tačiau vis arčiau į čia, į materialų pasaulį, būtis tarsi viena į kitą įsistatančios “matrioškos”, buvo vis labiau suskliaustos, talpino savyje vis mažiau galimybių, sąmonės sklaidos bei laisvės, apimdama, suspausdama mane tarsi kokiais gniaužtais, įstatydama į tam tikrus laiko bei materijos rėmus. Pats tankiausias lukštas, apribojantis kiautas buvo pats kūnas su visais savo suvaržymais. Betgi ir jame įmanoma būti, kai žinai, kodėl čia esi. Visuotinio amžinumo dėsnių suvokimas, pajautimas bei priėmimas suteikia labai daug tvirtybės, pasitikėjimo, vientisumo. Įdomu, kad po to save jau ėmiau suvokti kaip esančią visuose daugiaplaniuose būviuose vienu metu, kas šiek tiek apsunkino įprastą buvimo “čia ir dabar” kokybę. Tačiau manau, kad tiesiog palaipsniui pereidinėjau į visai kitokią, nei buvau pripratus šiame gyvenime, būties kokybę, o tam integruoti reikėjo laiko. Taigi, nuo pat pradžių suformuotas stiprus ketinimas išeiti į savo tikrąsias vibracijas ir davė atitinkamus rezultatus. Labai svarbu (kaip vėliau supratau) buvo su tuo nuolatos dirbti, kad to neprarasti, o stiprinti, auginti bei saugoti.
Jau analizuojant visą šios dienos darbą, prisiminiau, kad vienu metu mane tarsi buvo įsukęs energetinis verpetas į protui nesuvokiamą Kosminės evoliucijos spiralę – tiesiog mačiau, jaučiau, suvokiau save kaip koncentruotą sąmonės tašką, judantį ta spirale. Sugrįžus į tą momentą, susikaupiau, atgaminau atmintyje tą būseną, pojūčius, regėjimą. Kai vėl pasijutau ten esanti, atradau savąjį „identifikacijos kodą”. Sutelkiau visą dėmesį į tai ir tada po truputį ėmė ryškėti raidės, po jų skaičiai. Paskutinis skaitmuo buvo kiek išplaukęs, tarytum dar nenusistovėjęs. Aš sakiau tas raides, skaičius, o kvėpavimo vedantysis užrašė, įvardindamas, kad tai tam tikros žvaigždžių sistemos, konkrečios žvaigždės bei jos planetos kosminis kodas. Mane buvo apėmusi begalinio atsargumo būsena, nes tai prisilietimas prie be galo šventų dalykų, nenorėjau to sutepti ar kaip kitaip paveikti savo perdėtu dėmesiu, smalsumu. Iš ten aš atėjau, ten mano esminis dvasinės jėgos šaltinis. Žiūrint į šį kodą, tarsi žvelgiu į savo pačios šio gyvenimo vardą, pavardę. Tik kodas spinduliuoja, galbūt net perteikia, esmines vibracijas, ir tai yra sunkiai žodžiais apibūdinamas, kolosalus pojūtis.
Tartum būtų šią dieną negana tokių nuostabių patyrimų, tai kvėpavmo vadovas pasakė, kad šio kvėpavimo metu Mokytojas Serapis Bey man perdavė štai tokius žodžius (5:55 val.):
“Didžiulė ir sąmoninga atsakomybė už savo būtį visuose planuose, visose realybėse. Ten, kur esi ir ten, kur tavo kelias ves tave. Ir te nebaugina šito kelio toluma.
Jei pasakysiu:
– Nėra nei kelio, nei tolumos…
– O kad ESI TIK TU!
– Tai kur tuomet pasuktum TU?” Serapis Bey
Tai šventa dovana, kurią nuolatos nešioju savo širdyje ir sąmonėje, saugodama kaip didžiausią patikėtą brangenybę, nuolatos prisimindama jos gilią prasmę.
Lina Rudaitienė
