2024-04-25 tema: improvizacija

Pagrindinis būdas pažadinti savo tikrąją prigimtį yra pereiti nuo įprastų minčių ir veiksmų prie sąmoningo veikimo, improvizacijos būsenos. Kai žmogus improvizuoja, jis nepraranda sąmoningumo, priešingai, jame visiškai pabunda kūrybinės jėgos, leidžiančios kurti naujus dalykus, kurie visiškai atspindi jo dvasinį individualumą. Ir jis nepraranda gebėjimo veikti – jo kuriami nauji dalykai gali pakeisti ne tik jį patį, bet ir kitus žmones bei visą pasaulį. Bet tik tuo atveju, jei jo improvizacija kyla iš aukščiausio dvasinės realybės lygio.

Paimkime muziką – yra muzikinės harmonijos taisyklės, o improvizacija tam tikru mastu pažeidžia šias taisykles. Tačiau dažniausiai tai veda į kakofoniją – tai yra, nieko naujo nesukuriama. Tiesa, mums žinomos muzikinės harmonijos taisyklės nėra absoliučios – tai kaip su bet kuriomis žiniomis, kurias visada galima pakelti į naują lygį. Juk yra aukštesnio laipsnio harmonija – talentingiems improvizatoriams pavyksta ją pasiekti. Ir tada jie gali sukurti kažką didingesnio šiam pasauliui.

Taip yra visame kame – galime elgtis pagal taisykles arba galime elgtis kūrybiškai. Bet tuo pačiu kai kuriais atvejais pasieksime sėkmę – sukursime puikią improvizaciją. O kitais atvejais mums nepavyks – neišeis nieko kito, tik kakofonija. Rezultatą lemia atspirties taškas, nuo kurio veikiame – mūsų vidinio pasaulio harmonijos taisyklių lygis. Įprastai, kai pažeidžiamos taisyklės, rezultatai prastesni – kaip mažo vaiko, chaotiškai trankančio pianino klavišais.

Visgi kai kuriais atvejais galime pakilti iki „aukštesnės harmonijos“ lygio. Kuo aukščiau kylame profesionalume, tuo efektyvesni mūsų veiksmai ir improvizacijos rezultatai. O pačiame viršuje nėra taisyklių – yra tik laisvas dvasinio individualumo pulsavimas ir mūsų pačių neribota besąlyginė kūrybinė raiška. Ją pasiekę galime eiti bet kur, daryti bet ką, ir vistiek gausis gerai.

Mes reiškiamės įvairiais veiksmais, įskaitant kūno judesius. Tačiau raiška vyksta ir kitu būdu – mūsų gebėjimu suvokti pasaulį. Pasaulio vaizdiniams kurti reikalinga sąmonė, tačiau tam reikia dar kai ko kito – pradinės įspūdžių energijos, kurią suvokiame susilietus su tikrai egzistuojančiais objektais. Čia kalba apie mūsų gebėjimą įžvelgti unikalias objekto savybes.

Kai sujungiame kažką visiems bendro ir ką nors unikalaus, pabunda tai, kas yra daugumos objektų egzistavimo pagrindas – jų pačių tikroji prigimtinė raiška. Ir tada improvizacija gali pasiekti įkvepiančios dvasinės kūrybos aukštumas.

Lina Rudaitienė

Ankstesnis straipsnisMokymai įmonėms