Tema: in-jan-den energijos, dvasinė sąmonė

Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“
Kvėpavimas buvo išties galingas. Pradžioje atidžiau stebėjau savo kvėpavimą, stengdamasi išlaikyti maksimalų stiprumą, o po kurio laiko pradėjau stebėti iš šalies visą tą kvėpavimo procesą, tarsi paleidusi jį automatiniu režimu. Pradėjo eiti didelis energijos srautas iš kūno apačios per kojas – žemiška, minkšta, bet jausmingai apvelianti (in). Ši energija sruvo bangomis, kartais gan stipriai mano kūną suriesdama. Įdomiausia, kad ir pats kvėpavimas vyko pagal srautą: įkvėpimas iš apačios, per kojas, iškvėpimas per burną. Palaikiau tą intensyvumą, bet po kurio laiko palaipsniui kvėpavimas įgavo visiškai kitokį, daug “kietesnį” toną. Ko gero būtent tada įvyko persiorientavimas – įkvėpimas ėjo iš viršaus, per viršugalvį, o iškvėpimas per burną – energijos srautas daug kietesnis, stipresnis (jan). Įkvėpimai tarsi vėsino, ramino kūną, jausmus, pojūčius. 

Tai kurį laiką vyko kaip nuolatinis polių apsivertimas, t.y. įkvėpdavau tai iš apačios, tai iš viršaus. Kvėpavimas darėsi vis lygesnis, vientisesnis. Išsilygino bangavimo pliūpsniai įkvepiant pro kojas, kiek sušvelnėjo srautas įkvepiant pro viršugalvį. Galų gale, nors muzika tebesitęsė, kvėpavimas perėjo į visiškai naują kokybę. Įkvepiant atrodė, jog tai vyksta iš visur, tarsi įkvepinėčiau sferiškai, nors vėliau suvokiau, kad šiuo metu pradėjau įkvepinėti iš abiejų pusių – tiek iš viršaus, tiek iš apačios. Atrodė, jog į save galiu sutraukti visą esamą orą, visą aplinkinę erdvę, kad manyje gali tilpti labai daug, visa begalybė. Įkvėpimai tapo labai užsitęsę, gilūs. Ir tik suabejojus, ar verta taip “gobšauti”, vis dėlto katrais iškvėpdavau trumpu išpūtimu.

Gilaus ilgų taktų kvėpavimui įsigalėjus vienu momentu išėjau į labai šviesią erdvę ir staiga išvydau būtybę su gyvatės formos galva, žvelgiančia į kairę nuo manęs. Tą sutvėrimą mačiau trumpai, bet tai buvo ganėtinai šviesių vibracijų tonas, toji galva spindėjo lyg iš vidaus labai šilta, auksinės spalvos šviesa, skaistumu, tyrumu, rimtu orumu. Tai buvo vienintelis vaizdas, kurį mačiau per visą šį seansą, ir galiu pasakyti, jis mane nuteikė labai pakiliai, tarytum būtų perleidęs savo būvio savybes man. 
Po to aš atsidūriau tikrai labai šviesioje, “savoje” erdvėje, nes apėmė visiško saugumo, jaukumo, pilnatviškumo, vientisumo būsena. Jokių emocijų, minčių, kitokių atplaišų – vien tik pilnai sąmoningas būvis, sąmonė, stebinti visą šį kvėpavimo vyksmą, patį kūną, fizines kūno reakcijas, aplinkos atgarsius ir tuo pačiu daug subtilesnes, erdvesnes būsenas. Ir tas stebėtojas – visiškai beasmenis, manyčiau, ganėtinai artimas dvasinei manojo “Aš” kokybei. Kas įdomu, kad šioje būsenoje jaučiausi taip, tarsi būčiau tik vienas taškas, kuris tai išsiplečia vos ne iki begalybės, tai vėl pilnai susitraukia į tą pilnai sąmoningą dvasinės surinkties tašką. Va tada aš iš tiesų pajutau, identifikavau sferinio kvėpavimo procesą. Tai lyg nuolatos pulsuojanti, kintanti energijos būsena – tai jan aktyvus impulsas, tai in pasyvus, susitraukiantis. Bet svarbiausia, kad tai vyksta vienu metu abejomis kryptimis, arba tiksliau, harmoningai apsijungia tiek jan, tiek in energetinės vibracijos, ir jeigu jos yra susibalansavę, susiderinę, tai jų nuolatinis nenutrūkstantis srautas, apjungęs abu būvius, išskleidžia den energiją, t.y. pusiausvyrą bei pilnatvę.
Bebūnant šioje “savojoje” erdvėje, pradėjo skambėti sugrįžimo melodija, rodanti, jog laikas grįžti į “čia ir dabar”. Va tada ir prasidėjo! Vienas dalykas – aš realiai suvokiau duodamą ženklą, tačiau visiškai į tai nesureagavau. Tapo aišku, kad aš visiškai nenoriu sugrįžti. Įsijungė protas (o gal ir ne jis?), pradėjęs klykti: “Nenoriu!” “Man čia geriau!” “Negrįšiu!”. Tai tęsėsi gan ilgai. Leidau protui “išsirėkti”, o pati su įdomumu visa tai stebėjau. Nežinau, kiek laiko visa tai truko, bet atrodė, lyg vos ne visą amžinybę “svarsčiau”, grįžti ar ne. Tačiau nuraminus “minčių audrą”, atėjo suvokimas, jog jau jeigu man čia taip gerai, jei tai tikroji mano erdvė, kuri man labai reikalinga ir svarbi, brangi, saugi, tai juk aš galiu ją atsinešti su savimi į šią Žemę, į šią erdvę, į šią vietą, laiką, kūną. Tai priėmus suvokiau, kad turiu taip ir padaryti. Nesvarbu, jog tai nėra taip jau paprasta ir lengva, tam reikia įdėti tam tikrų pastangų bei energijos. Tada, po truputėlį visiškai nurimusi, sugebėjau grįžti bei aptarti šios dienos patyrimą su kvėpavimo vedančiuoju.
Praėjus kuriam laikui, galiu pridurti, kad šio seanso metu gauti suvokimai paskatino vėl sugrįžti prie kažkada pradėto sąmoningo praninio kvėpavimo, kurį buvau gan stipriai apleidusi, ir beje su visai kitu atsakingumu bei kokybe. Kas liečia “savosios” erdvės pajautimą bei atsinešimą į “čia ir dabar” – tai tapo tarytumei viena iš pakopų link savo tikrosios esaties užtvirtinimo kelyje. Akivaizdu, jog iš pirmojo aukšto į trečią aplenkiant antrąjį niekaip nepateksi – nuoseklumas labai padeda įtvirtinant bei išskleidžiant gautą patirtį, suvokimus. Be to, tai tapo viena iš dedamųjų naujai formuojant savosios būties vertybių skalę – tam pasitarnavo ir tikrosios esaties patyrimas, ir galimybė mokytis stebėti vykstančius procesus iš šalies, neneriant į juos “visa galva”, o tik naudojant tam turimus “instrumentus”, pvz., protą, stebinčią sąmonę.

Lina Rudaitienė