Tema: saulėtekis, žvaigždinė sąmonė

Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“
Aš iš visos širdies kreipiausi į savo šviesiuosius globėjus, Aukščiausiąjį Aš, Dvasią, prašydama apsaugos. Pradėjau hiperaktyvų kvėpavimą (muzikos nebuvo visiškai) stipriai susitelkusi, stengiausi kiek begalėdama. Tačiau kvėpavimas buvo sunkus, skaudėjo tarsi sudraskyta gerklė, reikėjo labai daug tiesiog milžiniškų pastangų. Visas dėmesys buvo sutelktas į vyksmą šioje erdvėje, nes pasąmoningai jaučiau pavojų, grėsmę. Jokių vaizdinių. Teko tarsi brautis per labai sutankėjusią, tirštą erdvę, bet vis tiek tai dariau nepaisant sunkumų. Labai aiškiai jaučiau R. buvimą šalia (vėliau jis įvardino mano kvėpavimą taip, tarytum būtų kvėpavę du žmonės). Beveik nuolat prašiau pagalbos iš savo Aukštesniosios dvasinės esmės. Vieną sykį net užspringau, ko anksčiau niekuomet nėra buvę seansų metu. Tvyrojo neįprastas pasipriešinimo pojūtis, einantis ne iš manęs, tačiau dusinančiu slogučiu suspaudęs mane į stiprų glėbį.

Staiga tarsi lengvo laisvumo banga perėjo per kūną, net su palengvėjusiu atodūsiu nurimo kvėpavimas. Išgirdau pliaukštelėjimą rankomis – tai buvo perspėjantis signalas, kad tai dar ne saulėtekis (vėliau R. paaiškino, kad likus 3 min. iki saulėtekio uždėjo apsaugas, todėl ir pajutau akivaizdžiai ryškų pasikeitimą erdvėje – ji tarsi tapo švaresnė, lengvesnė, šviesesnė). Puoliau dar intensyviau kvėpuoti, ritmas greitėjo, buvo net keista, iš kur gi pajėgiu gauti tiek jėgos, jei ką tik vos ne vos tai dariau. Jaučiau be galo gilų aplinkos susikaupimą, įsiklausymą. Tada nuskambėjo spragtelėjimas pirštais (ženklas apie aušrą), bet dar kelias sekundes kvėpavau (pasirodo, apie saulėtekį buvo įspėta kiek anksčiau). Taigi, tik po kurio laiko pajutau ateinančią labai švelnią ir lengvą pakilimo bangą. Savaime nuslopo kvėpavimas, įkvėpiau giliai, bet ramiai, lygiai. Ir tada ėmiau lengvai kilti, tačiau neišjungiau dėmesingo stebėtojo savyje. Viską stengiausi pajusti: maksimaliai įtempiau, išplėčiau visus pojūčius. Kylant sąmonei, vienu metu stebėjau, tyrinėjau visomis pajautomis supančią erdvę, įsiklausydama į ją. Ji man atsivėrė tarsi naujai atrasta, nes žymiai atidžiau nei įprasta tyrinėjama, atsiskleidė daug plačiau ir giliau. Joje saulei kylant tvyrojo stabilumo, ramybės, augimo vibracijos, skaistaus ryto aušros jaunatviškumo skambesys. Atrodė, mes naujai atrandame viena kitą – tos erdvės bei mano vibracijų santykio prasme.

Dar labiau įsiklausiau, kaip gi aš skambu šioje erdvėje, ir pajutau, kad skleidžiu jaunatviškai keliančios energijos tonus, mes kylame kartu, mūsų vibracijos persipina, maišosi, papildo viena kitą. Tas gilus “įsižiūrėjimas” atskleidė daug naujo, anksčiau nematyto, nepažinto šioje erdvėje (ar užmiršto). Įdomiausia, kad jaučiau, kaip ant kylančios Saulės spindulių aš pati kylu vis aukščiau, į vis subtilesnę, tyresnę, skaidresnę realybę, į aukštesnius išmatavimus. Ir tam labai padėjo būtent Saulės spinduliai, kurie iš karto po aušros rado tarpelį tarp debesų ir apšvietė šią vietovę. Aš kilau kartu su jais, su jų nešamomis labai lengvomis vibracijomis tartum ant banglentės, nešamos link kranto besiveržiančios okeano bangos. Aš tiesiog bendravau su Saule per jos spindulius. Palaipsniui atėjo troškimas pasiekti savo tikrąsias dvasines vibracijas, ką galėjau padaryti tik Saulės pagalba. Tada ir ėmiau kilti link jų. Kreipiausi į savo Dvasią su prašymu padėti. Galų gale išsiliejau begalinėje skaidrioje palaimos, harmonijos, vientisumo būsenoje. Nemačiau jokių vaizdinių, buvau tiesiog pačiame savo esaties suvokime. Čia puikiai tiktų įvardijimas “AŠ ESU”(kaip sąmonė) Taigi buvau 6-tame išmatavime. Ten daug kas visiškai kitaip, nei čia. Jokio laiko tėkmės pojūčio, jokių erdvinių apribojimų, labai plati sąmonės sklaida, ir daug tokio, kas žodžiais tiesiog neįvardijama, nes neturi jokių atitikmenų. Ten gavau labai daug mokymo, bet tam, kad jis nusileistų iki trimačio išmatavimo, reikia laiko integracijai, neskubant, netempiant tūrių iš ten jėga, o lengvo ir sąmoningo jų priėmimo, įsisąvinimo. Ta būsena, kurią atsinešiau iš ten, labai gerai skamba rusiškai: “безмятежное существование”, būtis rimtyje. Atėjo suvokimas, kad jei nuolatos sąmoningai palaikyti ryšį su ta erdve, galima minėtą būseną palaipsniui užtvirtinti “čia ir dabar”, žinoma nuosekliai, harmoningai, tyrai. Tada ir ši būtis palaipsniui įgys tas savybes bei kokybes, galėdama vis labiau čia reikštis, skleistis. Kam tai reikalinga? Kad pastoviai ir nuosekliai kelti šio erdvėlaikio dvasines vibracijas.

Grįžtant iš sąmonės kelionės palaipsniui sugrįžinėjo pojūčiai, buvo apėmusi džiugi, šviesi palaimos būsena. Viduje augo tvirta kaip uola ramybė, nes viskas čia tapo mažiau reikšminga ar svarbu, o laikina, greitai praeinančiu. Tačiau šio “žaidimo”, kurio kažkada ėmiausi, taip paprastai mesti nesinorėjo, o ir negalėjau. Jį reikėjo pabaigti kaip vieną iš Visuotinės Evoliucijos spiralės atkarpų, turėjo tęstis pagal besąlyginius Kosminio Įstatymo dėsnius, reikalavimus. Taigi, tas, kas kadaise prisiėmė atsakomybę čia veikti, turėjo tai tęsti iki tam tikrų rezultatų pasiekimo, sąlygų išpildymo. Visus erdvėlaikio taškus jungiančios sąsajos, tarsi be galo sudėtingu raštu austa juosta, buvo įtraukę mus (ir mes tai pasirinkome patys) į labai įvairiapusį procesą, tad jį turėjome tęsti iki galo.
Suvokiau dar štai ką: jau jeigu tai darau ir darysiu toliau, tai verčiau rinktis eiti šiuo keliu džiugiai, lengvai, meilės harmonijoje, išminties darnoje, dieviškos valios stiprybėje, tvirtybėje. Tokia būties kokybė vertingiausia ir teisingiausia dar ir dėl to, jog tokiame būvyje viskas vyksta tarsi savaime, tiesiog, dvasinės kūrybos polėkyje, šviesioje sklaidoje.

Lina Rudaitienė