„… kvėpavimas atrodo sekėsi gerai, pajutau ir pamačiau energijas, jutau didelį atsipalaidavimą, per integraciją mačiau lyg angelas bučiavo kaktą. Bet išėjusi jau supratau, kad kažkas ne taip, kaip anus kartus po kvėpavimo. Įlipus į troleibusą žmonės erzino, lyg baimės kilo, atrodo vėl prie seno grįžtu. Ne kokios būsenos lanko mane. Pradėjau ryškiau girdėti tarmes, lyg erzina mane truputį jos.”
Klausimas: Prašau patarimo ir kaip suprasti, kas įvyko, vyksta.
Atsakymas:
Manau, tiesiog „lašas po lašo” sąmoningo kvėpavimo dėja išsijudino jumyse stipresni valymo procesai.
Panaudokite trijų žingsnių veiksmą, su iškvėpimu paleidžiant ne tik įtampą, bet susijaudinimą, suirzimą, per didelį jautrumą:
PRIIMU – SUSITAIKAU – PALEIDŽIU.
Priimu tas būsenas, emocijas, mintis, neneigiu tai, ką jaučiu, priimu besąlygiškai, kaip dalį savęs.
Susitaikau, nes nekovoju su visu tuo, leidžiu tam būti, tada santykis tampa lygus, taikus ir dėl to tampa įmanoma paleisti, vaduotis nuo įtampų, baimų, skausmo…
Jūs parašėte, kad integracijos metu pajutote, tarsi jus angelas bučiavo. Vadinasi, prisilietėte prie gana aukštų dvasinių vibracijų, o po to „nusileidote” ant žemės. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad gana ryškiai pajutote kontrastą tarp dvasinės ir materialios, žemesnių, grubesnių vibracijų būties. Iki šiol visai normaliai ją toleravote, tačiau po „angelo bučinio” pasikeitė jūsų santykis su materija, išaugo jautrumas.
Rekomenduoju nesureikšminti dvasinių patirčių, o būti dėkingai už galimybę tai patirti, tačiau mokytis mylėti ir tuos „grubius” mus supančius dalykus. Tai yra svarbu, tiesiog būtina. Dievas yra visame kame – ir angele, ir šviesoje, ir piktame žmoguje, ir mėšlo krūvoje. Pasiremkite vaikišku tyru, neutraliu santykiu, įsitvirtinkite jame, sąmoningai kvėpuojant, lengvai, paprastai su iškvėpimu paleidžiant visa, kas įjautrino. Mylėkite save ir pasaulį, žmones, šią realybę – ją pasirinko jūsų Siela, vadinasi, jai tai vertinga, brangu.
