Pasidalijimas: Kruopščiai atlikinėju rebefingo mokymų namų užduotis ir vieno namų darbo metu kvėpavimas buvo labai kitoks, norėčiau pasidalyti įspūdžiais ir išgirsti atsiliepimą.
Pradėjau kvėpuoti dvasine energija. Gilus įkvėpimas ir greitas iškvėpimas. Mintyse: dvasinė energija įeina į mane pro viršugalvį, mintimis dar apžiūriu kūną, guliu patogiai atsipalaidavusi. Nereikalingų minčių nėra, tęsiu kvėpavimą. Įkvepiu dvasinę energiją, kuri užpildo visą mano kūną, iškvėpimo metu pašalindama šlakus ir t.t. Mintis: kvėpuodama lygiai tiesiog prisimenu vaiko kvėpavimą, taip ir kvėpuoju. Įkvepiu, susitaikau ir paleidžiu. Kvėpavau 15 minučių.
Dvasinės energijos nuraminta jutau, kvėpuosiu moteriška energija ir nuo tos minties energija pradėjo tekėti pro padus, rankų pirštus į viršų ir fontanu per viršugalvį tryško į išorę. Jutau, kūnas prisipildo tankesnės energijos. Mintis: žinau, prisimenu tą kvėpavimą, kai buvau vaikas. Priimu šį pasaulį taip kaip yra, susitaikau su juo, visa tai priimdama ramiai paleidžiu. Tęsiu kvėpavimą, kurio metu pasitaikė vienas slenkstis.
Staiga kvėpavimas pasidarė toks gilus, garsus, jutau, kaip energija iš aplinkos įeina į visą kūną, kvėpavo ne plaučiai o kūnas traukė orą ir iškvėpė jį. Net šuo sureagavo, kiek sunerimau, kad vyras neišsigąstų tokio mano kvėpavimo. Kvėpavau žinodama – taip reikia. Stebėjau šį naujos, naujai įeinančios energijos veiksmą. Pagalvojau, kvėpuosiu taip kiek reikia, bus matyt eigoje. Fiziškai jutau kaip nuo įeinančios energijos dilgčioja kūnas. Baimės nejutau, nes pirmojo užsiėmimo metu pajutau save vaiku ir kelios mintys nubudo manyje, kurios ir neįsileido baimių. Ir netikėtai suskambo telefonas. Nekreipiau dėmesio į skambutį, kvėpavau toliau. Atėjo mintis, matyt gana, šis skambutis ir yra tas ženklas, užteks.
Pradėjau kvėpuoti dvasine energija, kvėpavimas rimo ir staiga manyje pravirko vaikas, balsu su ašarom, tik fiziškai man jų nebuvo, jis verkė, o aš kvėpavau toliau šia energija, norėdama jį nuraminti. Kreipiausi į savo Angelą sargą, kad padėtų man. Aš kūkčiojau, verkiau be ašarų, kol vaikas manyje aprimo. Kvėpavau. Kai atsimerkiau ašaros iš akių tiesiog upeliu riedėjo.
Dar pagulėjau ramiai kvėpuodama. Visas kvėpavimas užtruko maždaug 30 minučių, bet, matyt, integracinis laikotarpis buvo trumpokas, nes kai atsikėliau ir ėmiau žegnotis, jutau kokios sunkios rankos ir pati kiek keistokai jaučiausi.
Atsakymas: Visiškai natūraliai rebefingo dėka Jūs iššaukėte savyje gilų valymo procesą, kurio metu dažnai jaučiamas „apsunkimas”, prisipildymas „tirštesne” energija ir panašiai. Kai kada tai išaugusio jautrumo energijoms pasekmė.
Svarbiausia, kad tęsėte, likote pakankamai atsipalaidavusi, neišsigandote, todėl ir „sunkių” energijų paleidimas įvyko. Patikėkite, ašaros – tai labai geras ženklas, nes liudija apie senų, ilgą laiką kauptų įtampų „išjudinimą”, paleidimą. Nemanau, kad pilnai visas įtampas paleidote, tačiau neabejotina, kad prisilietėte prie rebefingo iššaukiamo „atgimimo” patyrimo.
Ir prisiminkite, kad išoriniams veiksniams nutraukus procesą, būtina viduje suformuoti programą tinkamam proceso išsibaigimui.
