Klausimas: „…mano vyrui atrodo, kad aš turiu priklausomybę, kad nieko savo galva negalvoju, o darau ką kiti sako, kad prisidarau iš nieko neveikimo problemų ir sprendžiu jas iš neturėjimo ką veikti. Jis mano, kad aš tik vegetuoju, o ne gyvenu. Suprantu, kad tame, kame jis yra, normalu taip mastyti. Dabar jaučiasi, kad jam kuo toliau tuo blogiau nuo to mano dvasinio kelio. Prašau, padėkit man susivokti, kaip turėčiau elgtis.”
Atsakymas: Dvasinis kelias yra ne tik vienas – kitas seminaras, kuriame sudalyvaujame. Tai gyvenimo būdas, paremtas dvasinėmis vertybėmis, sąmoningai jas puoselėjant savyje, nuolatinėmis pastangomis ugdant save. Ir tai turėtų būti daroma kiekvieną dieną, pačiose įvairiausiose situacijose, tiek sudėtingomis aplinkybėmis, tiek harmoninguose etapuose.
Be abejo, mus supantys žmonės, ypač artimieji, stipriai prisideda prie mūsų vidinio tobulėjimo – juk tam ir pasirinko mūsų Sielos darbuotis kartu. Žinoma galima labai intensyviai dirbti su savimi neinant į seminarus, ypač kai jau turime tam įgūdžius, pakankamą patirtį. Ir netgi būtina išbandyti įvairius saviugdos būdus. To dėka augame, stiprėjame greičiau.
Artimas žmogus gali dalyvauti mūsų gyvenime kaip pagalbininkas, įrankis neleisti mums „užmigti” materijoje, skatinti mus dirbti su savimi, arba palaikyti pokyčiuose, išbandymuose, arba pasitikrinti, teisingai darau, judu tinkama kryptimi ar ne…
Betgi šis saviugdos darbas trunka ilgai, metų metus. Rekomenduoju karts nuo karto atėjus sudėtingesnei situacijai paklausti, „ko tai mane moko?” Sąmoningumo auginimas neišvengiamai atves į situacijas, skatinančias pasirinkti, vėl ir vėl… Tai kartosis dešimtis, šimtus kartų…