Klausimas: Norėjau trumpai pasidalinti savo vakar dienos kvėpavimo patirtimi ir pasiklausti Jūsų nuomonės apie tai, ką jaučiau.
Kvėpavimo metu bandžiau formuluoti sau svarbiausią klausimą, tai yra, kodėl viskas taip klostosi man, tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame, kad jau keli metai jaučiuosi kaip užburtam rate, ką bedaryčiau, vis tenka nusivilti ar likti įskaudintai. Buvo kažkokie vaizdiniai, bet aš jų tiksliai neatsimenu, bet išliko jausmas, kad aš kažkam kažką esu skolinga. Dar vienas klausimas, kurio atsakymą norėjau sužinoti, tai yra, kodėl būtent to žmogaus niekaip negaliu pamiršti. Jis man tiek daug melavo, įskaudino, pažemino, o aš vistiek jo ilgiuosi. Tada iškilo vaizdinys, kad aš vyras, bet matau tik savo rankas ir į jas įsikabinę daug mažesnių rankų, kaip būna nuotraukose, kad žmonės kabinasi į tų, kurie jiems padeda, rankas. Bet aš juos visus atstumiu nuo savęs, lygtais jie maldautų mano pagalbos, o aš tik stumiu.
Nebežinau, ar tai mano protas kažką sukūrė, ar tai tikrai iš mano praeities. Kaip tai susiję su tuo vyru? Jis irgi manęs prašė padėti, aš mačiau, kad jam sunku gyventi visame tame mele, apkalbose, žaidimuose, kuriuos pats susikūrė, jis kartais verkdavo ir prašė padėti, bet aš jo ne atstumiau. Aš norėjau jam padėti ir stengiausi tiek, kiek pati mokėjau. Tačiau galiausiai jis pats pasirinko vis dėlto tą buvusį savo gyvenimą ir mane paliko.
Todėl nebežinau, ką toliau daryti. Paskutiniais metais kiek bandau pakeisti darbą ar bent trumpam, bent savaitgaliui išvažiuoti iš Lietuvos, viskas atrodo klostosi gerai ir paskutinę minutę dėl vienų ar kitų priežasčių nebesigauna. Vis „atsitrenkiu į sieną”.
Labai būčiau dėkinga už Jūsų komentarą.
Atsakymas: Visu pirma, neabejokite tuo, ką matėte.
Jei žmogus sąmoningai ne kuria vaizduotės pagalba kokių nors vaizdinių, „siužetų”, tuomet kvėpuojant ateina mūsų praeitų patirčių vaizdinių epizodai, juolab, kad Jūs kėlėte tam tikrus klausimus, norėjote suprasti, atpažinti savo problemos priežastis.
Taigi, kažkada dėl tam tikrų priežasčių Jūs atstūmėte tuos, kurie prašė pagalbos, dėl ko Jūsų Siela išgyvena kaltės jausmą, ji nori tai atpirkti, tad inicijuoja panašią situaciją – situacijas jau kitame gyvenime, bet Jūs atsiduriate kitame – kitokiuose vaidmenyse. Svarbu suprasti, kad karminė korekcija vyksta tik tuomet, kai žmogus nuoširdžiai atgailauja, suvokia, ką ne taip darė, numato, kaip reikėtų elgtis panašiose situacijose ir taip elgiasi, tai daro daug kartų, kad įtvirtinti savo būties audinyje jau naujus elgesio, pasaulėžiūros modelius. Šiuo atveju kalba eina apie pagalbą prašantiems jos.
Nepamirškite, kad kai kada pagalbos prašo jos neverti arba „parazituojantys”, kitų sąskaita gyvenantys. Gal būtent dėl to kažkada Jūs nebenorėjote padėti? Žodžiu, priežasčių, lemiančių mūsų pasirinkimus, elgesio motyvus, gali būti labai daug ir įvairių. Svarbu dabarties situacijose įžvelgti esmę – KOKIA SIELOS PAMOKA?
Galbūt Jums svarbu ne tik padėti, atliepti, bet taip pat laiku atpažinti, kada jau nebereikia padėti, ir nutraukti tą vyksmą, kad „nepertempti”. Na, įsivaizduokite mamą, taip ilgai besirūpinančią savo vaiku, kuris jau pats turi savo vaikų?
Kai kada pamokos esmė yra paslėpta arba, kaip minėjau, daugiasluoksnė. Jūs mokotės vieno, kito, trečio. Pamatykite savo santykių istorijose dėsningumus, kuo susiję situacijos, bendrąsias tendencijas, ir padarius atitinkamas išvadas, dirbkite su pokyčiais savyje.
Neleidžia Siela pakeisti mums aplinkos, jeigu būtent joje mato geriausias dvasinės evoliucijos, tobulėjimo galimybes. Arba yra davus pažadą, įsipareigojusi konkrečioms sieloms – ne būtinai padėti, bet, pavyzdžiui, realizuoti kokį nors esminį pokytį, tokiu būdu ir save keičiant, ir karmą atperkant, ir kitiems pavyzdžiu tampant.
Galbūt pakaktų duoti šiai vietovei, šaliai pažadą, kad tęsite pradėtus darbus, pokyčius, kad ir per atstumą sieksite padėti, atliepti. Visgi, manau, svarbiausia – mumyse vykstantys pokyčiai.
Dar vienas pastebėjimas – Jūs neprivalote visuomet visiems padėti, Jūs ne Dievas, ne Titanas. Visu pirma svarbu išmokti padėti sau – mylėti save, gyvenimą, tai, ką darote, pradėti džiaugtis tuo, ką turite, kuo esate. Juk tai – Jūsų Sielos kūrybos vaisius, vertinkite tai, per Sielą veikia dieviškoji kūryba. Neprisiimkite visko sau, tiek klaidų, nesėkmių, tiek pasiekimų. Tiesiog būkite gyvenimo tėkmėje, ieškokite savo buvimo tame, kame esate, prasmės, prasmingumo.