Santykis su mama

Klausimas: „Šiomis dienomis, o gal visą mano gyvenimą iki dabar eina mano ir mamos santykių šleifas. Nelabai malonus, netgi kankinantis. Visą gyvenimą, galima sakyti, neturėjau mamos, mane užaugino močiutė, o kai gyvenau su ja, niekada nejaučiau šilumos, tik kaltinimus, kad ne taip elgiuosi. Aš žinau, kad ji mane myli, bet iš tos meilės ne visiškai teisingai elgiasi mano atžvilgiu. Be to gavau vyrą, kokio jie (tėvai) mažiausiai tikėjosi, t.y. be mokslų ir bedarbį, nors jau praėjo daugiau nei 4 metai ir viskas susitvarkė, bet vistiek jie jo labai nemėgsta. Žinau dabar tik tiek, kad turiu jiems atleisti už viską, (gavau dar patvirtinimą, kad tai svarbiausia, ką turiu dabar padaryti), bet tiek visko daug susikaupė, kad net nežinau kaip tai padaryti. Prašau jūsų patarimo.”

Atsakymas: Jūsų žodžiuose skamba transformacijos skausmas… Gerai, kad atėjo suvokimas apie būtinybę atleisti. Prisimenate svarbiausius patarimus dirbant su praeities skausmingais, karmiškai svarbiais patyrimais? „Priimti – susitaikyti – atleisti”.

Kiek suprantu, jau ir anksčiau kažkiek dirbote su šia tema, dabar kaip suvokta skamba atleidimo aktualija.
O kaip su priėmimu? Priimu situaciją kaip savo, savo Sielos pasirinkimą tai patirti su pilnu Sielos tikėjimu, kad aš kaip asmenybė susidorosiu su šios situacijos iššūkiu, įžvelgsiu viso to prasmę (pavyzdžiui, tolerancijos, atlaidumo ar nuolankumo ugdymas), kažko tame išmoksiu. Tada jau aktualiau tampa ne tėvams „už kažką” atleisti, o visų pirma sau, aukštesniajai savo daliai už ne visai malonų užsitęsusį išbandymą – pamoką, kuriems praeiti kaip pagalbininkus mano Siela pasirinko šio gyvenimo fizinius tėvus.

Bet pradžioje reikia priimti. Pripažinti, kad gali būti situacijos, kurios neatitinka mano lūkesčių ir tokiu būdu išmuša mane iš įprastinių Sielai anksčiau susiformavusių komformizmo vėžių, skatina ieškoti – formuoti savyje dar / jau kiek kitokį santykį su pasauliu, žmonėmis, situacijomis, evoliucine prasme labiau pažengusį požiūrį. Pavyzdžiui, kad yra dalykų, kurių aš tiesiog negaliu pakeisti (pavyzdžiui, sulaukti tiek ir tokios meilės, kokios aš trokštu), man tai neduota (kol kas, šiame būties etape). Ir tai jau veda prie susitaikymo.

Susitaikau su savo pasirinkimu tai patirti, su savo bejėgiškumu (nes esu ribotoje realybėje), susitaikau su Aukščiausiojo valia, besireiškiančia per mano Sielos pasirinkimus praeiti skausmingus ar sunkius išbandymus. Susitaikau su pamoka… Kad tai taptų išmokta pamoka, reikia pastangų suvokti, ko ji moko. Tik tada yra galimas kitas žingsnis – įsisąmoninimas, tikrasis mokymasis, kai daromos išvados, sprendimai kažką keisti (elgesyje, santykyje su kažkuo, mastyme), imama tuo remtis gyvenime… Ir tai tęsiasi vardan sėkmingo įtvirtinimo pakankamai ilgai.

Tada atleidimas vyksta savaime, nepastebimai, mums nebereikia net galvoti apie tai – tiesiog kažkuriuo momentu susivokiame, kad nebėra ko ir kam atleisti, nes nebeliko to, dėl ko reikėtų atleisti… Ir tai yra tikra, nes mes praėjome ilgą dvasinio „užgrūdinimo” kelią (tik vienai iš daugelio mums skirtų pamokų).

Jei negaliu atleisti mamai dėl to, kad per mažai gavau iš jos meilės, gal mano Siela pasirinko tokią mamą, kad būčiau priversta dėl savo poreikio meilei ieškoti kitų meilės šaltinių arba kitokios meilės, pavyzdžiui, dvasinės? O gal mokytis vaduotis iš priklausomybės nuo gaunamos – negaunamos meilės? Gal mokytis tapti begaliniu meilės šaltiniu? Jei neturiu ko duoti, jei neturiu to savyje, kaip galiu tai kitam duoti (kaip mama, moteris, žmogus ar dvasinė esmė)?

Prisiminkite, kad daugelis žmonių, nerealizavę savo gyvenime (ne būtinai šiame) vienos iš savo svajonių, nesąmoningai gali bandyti perkelti tą realizaciją ant savo palikuonių pečių, nes jie nesąmoningai susitapatina su savo vaikais, laiko juos savo dalimi, tęstinumu. Taigi ar iš tiesų jų nepasitenkinimas jumis iš tikrųjų susijęs su jumis? O nepasitenkinimas dažnai reiškiasi kaip nemeilė arba iškreipta, perdėta meilė.

Ko gero nereikėtų visų pasaulio ydų ir problemų užsikelti ant savo gležnų pečių kaip savo asmeninės karminės naštos, o geriau paieškoti kuo lygesnio santykio į viską, meilę – nemeilę, teisingumą – neteisingumą, ir panašiai.

Ne visos šio pasaulio ydos – mūsų karminių problemų atspindys. Mūsų sielos rinkosi praeiti tai, kas išaugins mumyse dvasinę liekamąją vertę. Paieškokite atsakymų savo širdyje, savo ląstelių gelmėje, kokia ta amžinoji vertė, brandinama šių situacijų dėka.

Ankstesnis straipsnisDvasinis kelias – kaip suderinti?
Kitas straipsnisRebefingo valymo reiškiniai