Atrodytų, tiesa ir teisingumas turi eiti „koja kojon”, tačiau tai skirtingos žmogiškos būties kategorijos. Kova už tiesą iš vienos pusės svarbi ir reikalinga, iš kitos pusės – beprasmė, nes mes skirtingi, kiekvienas gyvename savo tiesoje, suprantame ją skirtingai.
Teisingumo siekis byloja ne apie tiesą, o apie tai, kas tuo metu, tomis konkrečiomis aplinkybėmis yra geriausia. Teisingumas bando įvertinti visus niuansus, skirtingus interesus, sampratą, požiūrį. Vadinasi, tai daugiabriaunis reiškinys. Tuo tarpu tiesa už ją kovojančiam ar jos siekiančiam yra vienareikšmiška, tik tokia ir jokia kitokia.
Ir net juokinga, kad teismai pretenduoja, savinasi teisingumą – tikrai ne jiems teisingumas priklauso. Deja, net įstatymai negali užtikrinti teisingumo, nes kiekvienam jis kitoks.
Visuomeniniai dariniai nukreipti į bendro, visuomeninio gėrio gynimą ir įtvirtinimą. O žmogus savo morale, dorybingumu gali būti žymiai žemiau arba aukščiau už sociumo kolektyvinę moralę…
Tačiau žmogus pirmiausiai remiasi savo vidiniu „moralės kompasu”, kuris moko būti tiesoje su savimi, būti teisingu ir moko daugelio kitų dalykų. To mūsų „moralinio kompaso” rodyklė visada turėtų būti nukreipta į tikrąjį dorybingumą. O tai jau dvasinio augimo procesas, kuris tęsiasi visą mūsų gyvenimą!
Tada kova už tiesą bus ir teisinga, ir dorybinga, nekenkiant kitiems, nepaminant doros, o kova už teisingumą padės atrasti tikrąsias, amžinas tiesas! Svarbiausia, kad tada mes ne tik patys, individualiai augsime doroje, bet ir kolektyviai, kaip visuomenė, bendruomenė.
Taigi, neverta stebėtis, kai susiduriame su neteisingumu ar netiesa. Prasmingiau, ko gero, nuolatos budriai stebėti save, neleidžiant sau išklysti iš doros kelio…
Lina Rudaitienė
