Žmogaus atmintis yra fenomenali – geba „sėkmingai” pamiršti tai, kas nepatinka ar skaudina, yra nemalonu ar nepatogu! Bet taip pat ji geba „pasirinktinai” kai ką prisiminti, kai ko neprisiminti. Taip pat moka atsiminimus kūrybiškai „patobulinti”, pritaikant esamai situacijai, kažką pridėti, kažką nuspalvinti savaip, pagražinti arba paslėpti.
Suprantama, kai žmogus siekia kuo greičiau pamiršti tai, kas jį baugina, skaudina ar kelia gėdos jausmą. Tačiau jei tų jausmų pagalba Siela mus skatina kažko išmokti ar pakeisti savo santykį su vienu ar kitu žmogumi, reiškiniu, tai būtent ji ir neleis mums pamiršti. Vienu ar kitu būdu budinama mūsų atmintis, kartais „sąžinės balsu”, kartais pasikartojančiais panašiais įvykiais.
Žinoma, sąmoningumas ir objektyvumas savęs atžvilgiu, kas yra labai rimtas iššūkis, padeda palaipsniui vaduotis nuo saviapgaulės iliuzijų spąstų. Atminties (ne prisiminimų, o raiškos) tyrinėjimas gali padėti atpažinti savyje iškraipymus. Geriau pažinti tikrąją savo prigimtį… Ir, žinoma, keisti ją! Juk mes esame kūrėjai, galintys rinktis, ką ir kaip kurti – melą, miglą, painiavą ar tiesą, paprastumą, aiškumą.
Ir nereikėtų gėdytis savo praeities, klaidų ar nuopolių. Juk iš klaidų mes mokomės. Vadinasi, verta prisiminti, kai kažkas nesisekė, kai pasidavėme savo silpnumui ar pervertinome savo jėgas. Kuo geriau atsiminsime klaidas, tuo lengviau bus išvengti jų pakartojimo. Ir, kas ne mažiau svarbu, atmintyje yra daug mūsų „sėkmės istorijų”, kurios mums suteikia pasitikėjimo, drąsos veikti, prisiimti atsakomybę.
Lina Rudaitienė
