2023-01-12 tema: pasiaukojimas

L. Rudaitienė - Dvasinis pasiaukojimas

Norint stabiliai įsitvirtinti aukštesnių, dvasinių vibracijų lygmenyje, būtina keisti sampratą apie savo būtį. Teisingas, dvasinis, pasaulio suvokimas prieštarauja mūsų įprastai žmogiškai pasaulėžiūrai. Todėl vienas iš sėkmingų būdų gyventi dvasingą gyvenimą – sąmoningas dvasinis pasiaukojimas. Kol yra žmogaus ego, dominuoja asmeninis interesas, teisingas būties suvokimas ir aukštesnė dvasinė būtis yra nepasiekiami. Iš čia ir pasiaukojimo būtinybė.

Paaukota turi būti mūsų pačių „aš“, mūsų savęs įsisąmoninimas, taigi ir laisva valia. Siauras, ribotas žmogaus protas turi būti sunaikintas, o jį turėtų pakeisti išmintis, meilė ir vientisumas. Ir tik tada galima formuoti stabilius ryšius su aukštesne dvasine realybe.

Dvasinė bendruomenė

Prisiminkime žmonių tarpusavio sąveiką. Bet kurioje grupėje, kad ir kokia ji būtų vieninga, kyla interesų konfliktas, ir būtent tai neleidžia grupei pakilti į dvasinį bendruomenės, kolektyvinės valios ir kolektyvinio proto lygį. Ir yra gana paprastas būdas įveikti šį prieštaravimą – tereikia mums patiems visiškai atsisakyti savo interesų. Jei tai darysite nuoširdžiai, tuomet sukursite tam tikrą centrą, kuris pamažu paveiks visus grupės narius ir pakels juos į tikros bendruomenės lygį.

Paprasčiau tariant, jei veikiame prasmingo, svarbaus reikalo labui, taigi ir kitų labui, nereikalaudami nieko sau, tada tampame traukos centru ir galime sukurti dvasinės bendruomenės grupę, galinčią spręsti išskirtinai didžiulias užduotis. Vis dėlto paprasto žmogaus „sveiko proto“ požiūriu toks elgesys yra absurdiškas. Tai yra, mes galime atsisakyti karjeros vardan vaikų, pinigų vardan valdžios, valdžios – vardan šlovės ir panašiai, bet žmogui visko atsisakyti, atrodytų, neįmanoma. Juk tokiu atveju gyvenimas tarytum praranda bet kokią prasmę.

Sielos pasiaukojimas

Sielos lygmenyje aukojama tai, ką mes vadiname „intelektu“. Intelektas – tai savęs, kaip viso supančio pasaulio centro, suvokimas, kuris iš tikrųjų neturi nieko bendro su mūsų pačių egzistencija. Tačiau jei pavyksta sąmoningai pasiaukoti, žmogus tiesiogine to žodžio prasme tampa „išminties indu“ – žino atsakymus į visus klausimus.

Tokiu būdu pasiaukojama Sielos lygmenyje, kas leidžia įgyti teisingą gyvenimo ritmą. Tokią auką visuomet lydi visiškas individualios, asmeninės valios praradimas. Tačiau mainais įgyjamas bendruomeniškumo jausmas – kolektyvinė valia ir kolektyvinis protas, kuris yra viena galingiausių Žemės jėgų. Tai Shambala, savotiška kosminė bendruomenė, įkūnijanti aukščiausią kolektyvinio proto formą.

Dvasinis pasiaukojimas

Individualiame dasiniame lygmenyje aukojamas ne tik intelektas, bet ir tos gilios žmogaus „aš“ dalys, kurios užtikrina jo egzistavimą kaip atskirą „energijos darinį“. Tiesą sakant, būtent ši auka yra žmonių giminės egzistavimo pagrindas. Kitas dalykas, kad mes tai darome nesąmoningai, vadinasi, negauname jokio rezultato. Bet kokia auka leidžia mums pasiekti dvasinį ritmą tik tuo atveju, jei tai darome sąmoningai.

Kad suprastume visą savo aukos reikšmę, turime suvokti vieną: kiekvienas žmogus turi nemirtingą kūną. Visa šio kūno energetinė struktūra suformuota taip, kad iš išorės ateinančios energijos kiekis viršytų išeikvojamą energijos kiekį. Tai užtikrina ne tik kūno egzistavimą, bet ir nuolatinį tolygų dvasinį evoliucinį augimą. Deja, mes gyvenimo bėgyje daug energijos tiesiog iššvaistome nereikalingiems dalykams, nors turėtume nuolatos užsiimti saviugda.

Tikėjimas ir meilė

Tinkamam dvasiniam ritmui pasiekti padės tikėjimas ir meilė. Tikėjimas yra tik būdas pralaužti ribojančius intelekto barjerus. Tikėjimas reiškia nuolat besiplečiančią sąmonės būtį, kuri nepaklūsta proto logikai, nes tikėjimas nereikalauja įrodymų. Kai kuriais atvejais to pakanka, kad barjeras būtų sulaužytas ir tik tada tikėjimą pakeičia tikra, dvasinė meilė.

Žmogui, pasiekusiam besąlyginės meilės lygį, tikėti nebereikia, ryšį, santykį su aukščiausiais dvasiniais planais jis jaučia tiesiogiai ir nuolat. Todėl tarnavimas Aukščiausiajam jam yra visiškai natūralus – Jam paaukoti visi paties žmogaus prigimtiniai troškimai ir jis neturi kitų motyvų, išskyrus tarnystę Amžinai Dvasiai.

Pasiaukojimas visuotiniame lygmenyje

Visuotiniame, vienio lygmenyje auka tampa absoliuti. Jei „išminties kūno“ formavimuisi reikia atsisakyti savo intelekto, o „meilės kūno“ formavimuisi – ​​savo norų, tai norint pasiekti tinkamą vieningos būties lygį, reikia visiško savo kūno atsisakymo. Tai yra, žmogaus kūnas niekur nedingsta, jis tiesiog atiduodamas valdyti dvasinėms jėgoms.

Skirtumas paprastas – dvasiniame lygmenyje mes patys pasirenkame tarnystės Aukščiausiam būdus ir priemones, tai yra, turime dalelę laisvos valios. O teisingas visuotinės būties ritmas paverčia visus mūsų veiksmus spontaniškais, bet visuomet efektyviais. Mums visiškai nebereikia dėl nieko rūpintis, tad lieka tik džiaugtis gyvenimu, mėgautis nesibaigiančiu ir gražiu pasaulio jėgų žaidimu.

Žinoma, pasiekti šią būseną, o juo labiau joje būti nuolatos – sunkus uždavinys. Tačiau tokios būsenos patirtys yra buvę kone kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai kai viskas vyksta tarsi savaime, be jokių mūsų pastangų, kai rezultatai viršija mūsų lūkesčius ir kai nereikia kurti planų, nes rezultatai būna daug geresni už visus mūsų optimistiškiausius lūkesčius.

Pasitikėjimas pasauliu, būtimi

Ir jei tai pasitaiko pakankamai dažnai, mumyse susiformuoja ypatingas bruožas – pasitikėjimas mus supančiu pasauliu, būtimi. Esame tikri, kad iš principo mums negali nutikti nieko blogo, kad viskas, kas nutinka, yra tik mūsų labui ir kad esame globojami galingos jėgos, kuri iš mūsų nieko nereikalauja, išskyrus vieną – leisti jai laisvai tekėti per mus į pasaulį.

Pasitikėjimo jausmo atsiradimas ir sustiprėjimas reiškia, kad mumyse išsikristalizavo vientisumo užuomazgos, kurios laikui bėgant gali susijungti į vientisą visumą. O tai reiškia susijungimą su dvasine šviesa arba „nirvanos“ būsenos pasiekimą. Jei žmogus sugebėjo savyje suformuoti vientisumo kūną, jis amžinai lieka dvasinėje šviesoje.

Lina Rudaitienė

Ankstesnis straipsnisTiesa ir teisingumas