Grožėjimosi dovana

L. Rudaitienė - Grožėjimosi dovana

Grožėjimosi dovana – gebėjimas, kurį mes turime nuo gimimo. Vaikai į pasaulį žiūri be jokio vertinimo, viską priimdami besąlygiškai. Taip jie susipažįsta su pasauliu, tyrinėja jį. Tuo pačiu jie grožisi, žavisi viskuo aplinkui.

Suaugusių gyvenimas įsisukus į begalės įvairių darbų, reikalų, rūpesčių sūkurį ilgainiui gali tapti skurdus. Juk dažnai mes savo dėmesiu esame nuolatiniame skubėjime, kartais net alinančiame „kasdienybės maratone“. Gyvenimo intensyvumas savaime nėra blogai – svarbu, kad būtis būtų pripildyta įvairiais mums reikalingais dalykais. O tai tikrai ne tik saugumas, harmonija santykiuose, sėkmė darbe, galimybė džiuginti save pomėgiais.

Besąlyginis priėmimas

Dažniausiai mes labai daug tikimės iš žmonių, o to nesulaukus įsiskaudiname. Tačiau net turėdami kažkokių lūkęsčių keliaujant į gamtą, visgi ramiau, lengviau priimame netikėtumus. Tikimės saulės, bet būna apniukę, tikimės šilumos, o aplanko vėjas ir lietus. Visgi mes tai priimame nuolankiau – juk tai gamta! Vertėtų prisiminti, kad žmogus yra gamtos dalis ir mokytis jį taip pat priimti supratingiau, atlaidžiau. Tada taps vis lengviau grožėtis ne tik žydinčiais sodais ar žydru dangumi, bet ir žmogumi!

Grožėkimės pavasario dovanojamais vaizdais, spalvomis, kvapais, natūraliais gamtos garsais. Kaip gera atsukti veidą į saulę ir pajausti jos spindulių šilumą… Pajauskime tai, pasigrožėkime. Išgirskime, kaip skamba paukščių čiulbėjimas, lapų šiurenimas, vėjo medžių šakose ošimas, pro šalį skrendančios bitės dūzgimas… Patirkime, kaip švelnus vėjelis glosto mūsų odą, kedena plaukus, nešioja žiedlapius aplinkui ir vienas nusileidžia mums ant rankos… Sąmoningai įsiklausykime, prajauskime, grožėkimės visu tuo.

Grožis žmoguje

Tuomet galime besigrožintį žvilgsnį nukreipti į greta esantį žmogų. Pasigrožėti jo akimis, veidu, išvaizda, jo balsu, juoku, judesiais, emocijomis, netgi idėjomis, suvokti jo poveikį sau. Kai grožimės pirmaisiais išvystais pavasario žiedais, juk nelyginame snieguolių su žibutėmis ar rožėmis, o tiesiog grožimės. Mes žinome, kad tai nepalyginama, nes yra absoliučiai unikalu, tad lieka tuo tik grožėtis. Kai grožimės paukščių čiulbesiu ar upelio čiurlenimu, juk nelyginame jų su savo mėgiamos muzikos melodija, nes tai taip pat nepalyginama.

Grožėjimasis veda į žymiai gilesnį būties patyrimą, atveria kūrybinę įvairovę, gerovę ir prasmę. Dažniau sustokime pasigrožėti! Arba grožėkimės eidami, ką nors veikdami – tikrai pavyks. Tai mūsų gyvenimą pripildys nuostabiais pojūčiais, spalvomis, kvapais, garsais, atneš naujų įspūdžių. Atraskime grožėjimąsi gyvenimu, žmogumi, gamta, gyvybe! Tada mes kitaip žvelgsime į pasaulį, jausime jį ir save jame. Pasaulis nepasikeis, bet mes jame matysime grožį! Jis buvo aplink mus visada, bet mes ne į jį žiūrėjome.

Grožis taurina pasaulį, žmogų – pripildykime grožiu save, gyvenimą, viską, ką darome. Kurkime ir gausinkime grožį atrandant, suvokiant, įsisąmoninant jį. Grožėkimės!

Lina Rudaitienė