Žmogaus gyvenimo kelio prasmė

L. Rudaitienė - Žmogaus gyvenimo kelio prasmė
Žmogaus gyvenimo kelio prasmė

Permainos ateina, laukiame jų ar ne, norime jų ar nenorime. Patekus į sudėtingas, ekstremalias situacijas, ypač jei jos ilgalaikės, žmogus turi galimybę geriau pažinti save, savo stiprybes ir silpnybes. Pažinus tai, galime spręsti, su kuo reikia dirbti, ką ugdyti savyje, o kame jau esame stiprūs, tad tuo vertėtų remtis.

Prisiminkime, ko žmonės išmoko per paskutinį šimtą metų? Argi antras pasaulinis karas neskatino vienytis, burtis, kad duoti atkirtį idealogijai, keliančiai realią grėsmę žmogiškumui? Ne tik laisvei, demokratijai, tautinei kultūrai, bet esminėms bendražmogiškoms vertybėms? Argi tas didžiulis daugel tautų, šalių palietęs sukrėtimas nepasitarnavo žmonijos stipriam evoliuciniam žingsniui į priekį?

O mūsų Lietuvos „dainuojanti revoliucija“? Argi tai ne buvo puikus pavyzdys, kaip galima taikiai siekti teisingų tikslų, nepriklausomybės, teisingumo? Kad į tai ateiti, tam išdrįsti, reikėjo daug skausmo, netekčių patirti, netgi klaidų padaryti, subręsti aukštesnio lygio dorybingumui. Ir tai verta pasididžiavimo šalies patirtis, bylojanti apie kai kurias išmoktas gėrio pamokas.

„Aš esu su jumis per visas dienas, iki pasaulio pabaigos.“ (Mt.28,20)

Mirė žmogus. Danguje Dievas pasisodina šalia ir rodo žmogui jo gyvenimo kelią: „Matai, visada buvau su tavim“. Ir tikrai: kelyje žmogus mato dvejus pėdsakus. Tačiau vienoje vietoje lieka viena pora pėdų. Priekaištauja žmogus: „Tai buvo sunkiausi gyvenimo metai, pilni nevilties, baimės, kančios beprasmybės, nes Tu mane palikai“. „Tai – ne tavo pėdos. Kai tau buvo nepakeliamai sunku, aš paėmiau tave ant rankų ir nešiau, tik tu nesiglaudei prie manęs, o blaškeisi ir stengeisi ištrūkti. Būtum glaudęsis – būtum atradęs ir paguodą, ir ramybę, ir savo kančių prasmę“, – atsakė jam Dievas.

Ši nuostabi istorija yra labai įkvepianti, skatinanti susimąstyti. Visa, kas su mumis vyksta, yra prasminga, savalaikiška. Svarbu ne gailėti savęs, susidūrus su iššūkiais, o pagalvoti, ko galėčiau iš vienos ar kitos situacijos pasimokyti?

Istorija dažniausiai akcentuoja įvykių faktus, tačiau kiekviename įvykyje glūdi humanizmo sėklos, bandančios „prasiveržti, kad išdygti“. Tad natūralu, kad vėl ir vėl reikalingi sukrėtimai, verčiantys sugrįžti savo dėmesiu, mintimis, jausmais prie esminių būties dalykų.

Ar Coronaviruso pandemijos situacija kažko moko? Manau – tikrai moko. Moko prisiminti, kas yra svarbiausia man, kaip žmogui, mums, žmonėms, kaip labiausiai evoliuciškai pažengusiai gyvybės formai Žemės planetoje (bent taip mes manome). Ką gi mes, žmonės, veikiame šioje Žemėje, gyvenime, kiekvienas atskirai ir visi kartu?

Man regis, mus visus kiek pristabdžiusios, nelauktos ir neplanuotos šio laikmečio aplinkybės skatina nurimti, susimąstyti, „atsijoti grūdus nuo pelų“. Paklausti savęs, ar esu darnoje su Žeme, gamta, pasauliu? Ar esu harmonijoje su artimaisiais, bičiuliais, supančiais žmonėmis? Ar esu vidinėje darnoje? Ar darau tai, ko trokšta mano Siela?

Tai puiki proga sąmoningai susitelkti į iš tiesų esmines, dorybingas, dvasines vertybes, kurioms atliepia mūsų širdis, kurios džiugina ir įprasmina, pakylėja ir augina vientisumą. Vėl atrasti savo vietą Žemės planetos kolektyvinio gyvenimo audinyje, ne kaip išpuikę, pasijutę nebaudžiamais visagaliais ir visažiniais, o kaip tyri, bendruomeniški, mylintys Žemės vaikai.

Pagarba gamtos dėsniams, dosnumas, bendradarbiavimas, dėkingumas ir meilė gyvybei įprasmina kasdienybę, suteikia jėgų ir vienybės. Švęskime gyvenimą kaip dvasinę dovaną visi kartu, kaip viena didelė mylinti šeima.

Lina Rudaitienė