2019-01-16 tema: tyrumas, buvimas dabartyje

Intensyviai, rezultatyviai veikti, kažką esminio pasiekti pavyksta esant tyrume. Kūdikio, mažo vaiko vidinės erdvės tyrumas nėra užterštas negatyviomis emocijomis, mintimis, skausmingomis patirtimis sąlygotu santykiu, požiūriu, prisiminimais. Todėl „kūdikiškas“ kvėpavimas, savo „vidinio vaiko“ pabudinimas gali padėti įeiti į visai tyrą būseną. Vaikus kartais apima negatyvios emocijos, bet jos dar nėra jų užvaldę, įsismelkę gilyn, įsitvirtinę. Jų vidus tyras. Apėmė pyktis – ir praėjo, nebeliko jokio pėdsako viduje…

Suaugusiam žmogui dažniausiai yra kiek kitaip – net esant pozityviame nusiteikime, mūsų pasąmonėje glūdi eilė skausmingų, negatyvių įrašų. Jei mums pavyksta veikti tyrai, negatyvios emocijos neskamba mūsų viduje, vadinasi, pavyko įsitvirtinti vaikiškame arba dvasiniame tyrume.

Kvėpuojant sąmoningai kvietėme pas save tyrumo energiją, siekėme įsiklausyti, įsijausti į tyrumą, atsiverti jam, prisipildyti juo. Tai veda į tikrumą, nekaltumą, atvirumą, susitaikymą, priėmimą…

Protas bei jo sukeltos emocijos mumyse sukelia prieštaravimus, abejones, vidinę kovą… Net dvasines žinias mes visų pirma priimame prote, nagrinėjame, analizuojame… Ir, žinoma, lyginame, abejojame… Kol savo viduje esame perpildyti (mintimis, emocijomis), mumyse negali išsiskleisti vaikiškas tyrumas. Juk ne veltui sakoma, kad į pilną indą nieko nepripilsi…

Kažkada jau dirbome su: darymas – turėjimas – buvimas. Mes gyvenimo bėgyje puikiai išmokome kažką daryti, turėti, o štai tiesiog būti – reikia mokytis, primenant tai sau vėl ir vėl. Kvėpuojant leidome sau tiesiog būti.

Kad taptume tyri, turime būti atviri, o tam turime tapti tušti.

Betgi mes (mūsų protas) to bijome, nes „neteksime savo identiteto“, taigi, ego ima „spardytis, maištauti“. Išdrįsus viską, ką iki šiol sukaupėme, paleisti, tarsi „atsižadėti savęs, savo ego“, galime eiti į savo vidų, panerti į savo dvasinę prigimtį, naujai atrasti tikrąjį save. Tam reikia vaikiškos drąsos, neprisirišimo ir tyrumo ketinimo. Ar galime bent valandą pabūti „niekuo“, neturėti savo nuomonės? Nesikabinti į lūkesčius, vertinimus, žinias? Atsisakius ego, skleidžiasi tyras imlumas, dvasinio pažinimo – patyrimo procesas.

Dabartis, „čia ir dabar“, gali padovanoti tikrąjį dvasinės vientisos būties stebuklą. To neįmanoma apibūdinti, žinoti, aprašyti, tai įmanoma tik patirti. Nežinios ego bijo, laiko ją nebūtimi, todėl vengia, priešinasi, kovoja. Tyrumas yra niekas, todėl jame lengva patirti absoliutų vienį. Protas interpretuoja, o tyrumas patiria šią akimirką, „čia ir dabar“.

Sąmoningai kvėpuojant, priminėme sau, kokie buvome vaikystėje, budinome savo „vidinį vaiką“. Kvėpavome kuo lygiau, monotoniškai, nuraminame mintis, jausmus, dėmesį nukreipiame į savo vidų.

Kvėpuojant rinkomės buvimą „čia ir dabar“, atsivėrimą tyrumui. Meditavome jį, jame, prisipildėme tyrumu. Tyloje nirome į tyrumą, kad patirti tai kaip būvį. Nesisaviname tyrumą, o įsileidome jį, tapome juo.

Dvasingumas yra patirtis. Tai susiliejimas su beribe dvasine būtimi. Dvasinis išgyvenimas aplanko, kai esame visiškai atviri pasauliui ir kupini dvasinės energijos. Būti tyrume  pavyksta išlaikant sąmonę širdyje. Sąmoningai savo dėmesį, sąmonę sutelkėme į savo būties centrą. Atsivėrėme tyrumui, pabuvome tyloje ir dvasinėje energijoje, sruvenančioje mumyse.

Dvasinė būtis nėra tęsinys – kiekviena akimirka vis nauja, kitokia, tyrume tai lengva patirti, išgyventi.

Lina Rudaitienė