Ištraukos iš Džim Leonard, Fil Laut knygos „Rebefingas. Kvėpavimo technika psichoterapiniam tobulėjimui”.
„Viena iš svarbiausių kiekvieno žmogaus problemų– protas, kaip kontekstų biblioteka. Kai protui yra duodama kokia nors užduotis, kokiu keliu jis eis link sprendimo, kaip jo ieškos? Pačiu paprasčiausiu, labiausiai įprastu? O gal pabandyti vadovautis taisykle: „Jei nedraudžiama, tai galima?” Taip galėtume atrasti begalę naujų, netikėtų sprendimo būdų.
Visi teiginiai vienodai teisingi. Juk tiesa – tai konteksto funkcija. Mane labai sudomino pasiūlymas rebefinge prisiminti, kad laikas (arba jo supratimas, vertinimas) gali būti linijinis arba momentinis. Linijiniame laike nėra tiesioginio išgyvenimo, nes dabarties momentas netikras. Kai gauname informaciją apie įvykį per pojūčius, tas įvykis tuo metu jau yra tapęs praeitimi. Momentiniame laike nėra laisvės, nes visa, kas yra, jau čia, o visa, kas gali egzistuoti, kai tik ką nors pakeičiame, išnyksta, nes mes atsiduriame jau kitame momente. Laimė yra momente, o energija – linijiniame laike ką nors darant. Mes laimingi ir energingi tiek, kiek laikomės tinkamų kontekstų.
Negatyvumo šaltinis – tai kai pasąmonėje sukurtas tam tikras įsivaizduojamas standartas, su kuriuo lyginama viskas, kas vyksta. Dvilypumo mechanizme yra tam tikro reiškinio ar vertinimo standarto skalė tarp maksimumo ir minimumo. Pasąmonė lygina ir įvertina. Jei vaikystėje tai padėdavo ko nors siekiant, bandoma taip pat elgtis ir vyresniame amžiuje. O tai sukelia neadekvačius veiksmus bei visai kitokias, nei tikėtasi, reakcijas iš aplinkos.
Mintis ir jausmas – tai vieno įvykio skirtingo lygio informacija. Jausmai turi lokalizaciją įvairiose kūno dalyse (energijos paternas). Kone kiekvienas pradeda savąjį užslopinimo procesą nuo gimimo (todėl ir neprisimename gimimo momento). Nuslopinimo siekiame stimuliatoriais, cheminiais preparatais, alkoholiu, narkotikais, kava, TV žiūrėjimu, melu sau ar kitiems, abejingumu, neryžtingumu, vienatve ir kitais būdais.
Svarbu prisiminti, kad nesame nei vien kūnas, nei vien protas, kadangi juos suvokiame. Mes jaučiantys, savo prote, sąmonėje turintys šio momento išgyvenimą. Jaučiantis negali daryti palyginimo. Todėl jaučiantis negali padaryti ko nors klaidingo. Jaučiantis mėgaujasi, yra ekstazėje. Kiekvienas išgyvenimas yra ir malonus, ir naudingas. Kai mėgaujamasi pojūčiais, jausmais nepriklausomas nuo konteksto, vadinasi nebėra vertinimo skalės. Taip naikinamas dvilypumas rebefinge. Tai veda į integraciją fiziniame kūne. Rebefingas padeda atkurti tiesioginį kontaktą tarp dvasinio ir fizinio kūnų. Jausmai reikalingi malonumui ir patogumui, palaimai siekti.
Penki svarbiausi rebefingo elementai:
1. Sujungtas kvėpavimas.
2. Visiškas atsipalaidavimas.
3. Totalus dėmesys (budrumas).
4. Integracija einant į džiaugsmą (manau, džiaugsmas ateina didėjant sąmoningumui).
5. Visiškas pasitikėjimas rebefingo procesu (manau, kad išties tai labai svarbus reikalavimas).
Sujungtame kvėpavime svarbus jo:
– greitis,
– gilumas (stiprumas),
– kvėpavimas pro nosį ar burną,
– į plaučių apačią ar viršų,
– ramus požiūris į tetaniją,
– atpalaiduotas iškvėpimas.
Rebefingo seansas laikomas baigtu, kai:
– pakankamas kiekis užslopintos medžiagos iškilo ir buvo suintegruota,
– kvėpavęs žmogus jaučiasi puikiai,
– ir rebeferis, ir kvėpuojantis pripažįsta, kad abu pirmi reikalavimai buvo įvykdyti.
Rebefingas gali būti:
1. Šiltame ir šaltame vandenyje,
2. Savirebefingas.
3. Ambulatorinis (kai, užsiėmdami kuo nors kitu, taip pat ir rebefinguojame).
4. Grupinis.
5. Baddi sistema – kai bičiuliai „prakvėpuoja” vieni kitus.
Kūrybinė proto galia naudojant afirmacijas duoda puikius rezultatus. Afirmacijos turi būti teigiančios, tikslios, teisingos, trumpos, lakoniškos…
Rebefingo metu būtina dirbti su:
– nepasitenkinimu,
– “mirties siekiu“,
– bejėgiškumu,
– apatija,
– apribojimais,
– savęs apgaudinėjimu ir kt.
Tezės apie praeitį:
1. Kas atsitiko praeityje, dalyvauja kūrime jūsų dabarties, kuri yra išeities taškas kuriant ateitį. Jei neteisingai pasielgėte praeityje, taip pat padarysite ką nors netinkamai dabartyje, o tai sąlygos mažesnį jūsų efektyvumą ateityje.
2. Nors ir turite užslopintą praeities dalį, tai jūs jau pergyvenote anksčiau. Tai reiškia, kad jums visiškai saugu tyrinėti sąmonės ir pasąmonės atmintį.
Gimimo metu gaunamos traumos nuo:
– pajautų,
– šviesos,
– garso,
– atmosferinio kvėpavimo,
– santykio su pasauliu (greta esančiais žmonėmis),
– fizinio atsiskyrimo nuo mamos nukerpant virkštelę,
– temperatūros ir t. t.
Ypatingi įvykiai gimimo metu, sąlygojantys žmogaus tolesnį gyvenimą:
– anestezija,
– Cezario pjūvis,
– sausas gimimas per anksti nubėgus vandenims,
– dvynių gimimas (kas anksčiau, kas vėliau),
– gimimas kojomis,
– aplink kaklą apsisukus virkštelei.
Būtina atidirbti su savo, kaip vaiko, kaltės jausmu dėl motinai suteiktų skausmų gimimo metu.
Nemirtingumo filosofijos esmė – gyventi su tikėjimu, kad jūsų gyvenimas ar mirtis – tai jūsų pasirinkimo reikalas. Įteigimas sau, kad arba nenorite mirti, arba mirtis kažkur ateityje – tiek vienas, tiek kitas kelias niekaip neveikia jūsų realios dabarties. Mūsų mintys apie mirtį sąlygoja realią dabartį. Štai penkios fundamentalios įtakos nuo minties, jog nėra pasirinkimo mirties atžvilgiu: baimė, bejėgiškumas, apatija, ribotumas, saviapgaulė.
Nemirtingumo filosofiją gyvenime padeda įtvirtinti:
1. Teisingai suformuluotas gyvenimo tikslas. Nemirtingajam kiekvienas veiksmas duoda rezultatą, įtakosiantį tolesnį gyvenimą. Mirtingajam mokymosi tikslas – padėti žengti pirmyn, kol „nenusileido kirvis“, tai yra neatėjo mirtis. Nemirtingajam mokymasis – amžinoji vertybė, o taip pat tarnavimas viskam – natūrali jo būties malonumo tąsa. Nemirtingam viskas malonu.
2. Tarpusavio santykių tikslingumas. Tikėjimas ribotumais veda į netekties baimę, trukdančią priimti ir išgyventi kitų meilę. Tad mirtingajam „netektys“ yra pastovios ir todėl nemalonios. Nemirtingajam „netektis“ – pokytis į gera. Nemirtinguose santykiuose partneriai nebijo prarasti vienas kitą. Santykių esmė – pasidalinimas meile, vedantis į laisvę, pagarbą, saugią erdvę.
3. Dievas. Mirtingojo filosofijoje arba išvis nėra Dievo, arba yra prieštaravimas tarp mylinčio Dievo ir Dievo, naikinančio jūsų kūną prieš jūsų valią. Nemirtingojo filosofijoje Dievas yra Tas, kuris Yra, Aukščiausiasis, Beribinis, Meilė, Sąmonė, Būtis, Raiška, gebantis išpildyti bet kokį norą žmogaus, besikreipiančio į Dievą.
4. Etika. Mirtingojo etika – apdovanojimų ir bausmių sistema. Jei tikite savo bejėgiškumu prieš mirtį, tai negalėsite patikėti tuo, kad galite kurti savas gyvenimo taisykles, įstatymus. Nemirtingojo etika – individualybės atsakomybė. Ištyrinėkite savo polinkį mirčiai: kada išgirdote, kad mirtis neišvengiama, tradicines šeimos bei socialinės aplinkos nuostatas mirties atžvilgiu, taip pat noro mirti priežastis.
Imkitės praktiško kūno valdymo, gebėjimo išlaikyti jį sveiką, tapkite kūno tyrinėtojais ir eksperimentatoriais (bet tai reikėtų daryti minkštai). Užsiimkite tinkamo maisto, dietos pasirinkimu, badavimu.
Miego metu grįžtame (nesąmoningai) į būtį mamos įsčiose prieš gimimą. Todėl būdravimas naktį gali padėti dar geriau pažinti save, savo emocijas (gali būti sėkmingai integruotas vienišumas).
Gijimas – tai integracijos jūsų kūne rezultatas. Rebefingo metu gijimas vyksta žmogui atsipalaidavus ir leidus energijai tekėti kūnu. Tai savimasažas iš vidaus. Skausmas tam tikrose kūno vietos yra sulaikomas baimės. Baimingos mintys – tai pablogėjimo baimė ir baimė dėl galimo nepataisomo pakenkimo. Skausmas – tai kontekstas. Skausmo buvimas byloja (rodo) apie pojūtį, kurį žmogus išgyvena neteisingai. Žmogus ir normalius pojūčius gali paversti skausmingais. Jis gali pasiduoti skausmingiems pojūčiams ir išgyventi juos kaip malonumą. Tai ir yra baimės integracija.
Senėjimo procesas byloja apie tikėjimą neišvengiama mirtimi. Argi negali būti, kad senėjimas, nukaršimas yra užslopinto noro grįžti į įsčias pasireiškimas? Tai galbūt išėjimo iš gimdos į įprastinę aplinką prisiminimų integracija galėtų išlaisvinti žmogų nuo paslėpto noro grįžti į įsčias? Kai žmonės pasiekia kokį nors rezultatą, tarp jų ir pačią mirtį, taip yra todėl, kad jie, sąmoningai ar nesąmoningai, turėjo polinkį tam rezultatui, ėjo link jo. Ar ne geriau atsiverti galimybei (manau, ir tikėjimui), kad bet kokia kliūtis gali būti įveikta?”
Džim Leonard, Fil Laut. Rebefingas. Kvėpavimo technika psichoterapiniam tobulėjimui. Maskva, 2000
Išvertė į lietuvių kalbą Lina Rudaitienė
