Kas yra aktyvus sąmoningumas?

Mąstau apie tai, dairausi to savo aplinkoje, gyvenime, veikloje, žmonių elgesyje, mokausi iš gražių pavyzdžių.

Daugumai mūsų pažįstamas paprastas sąmoningumas, kai kažką netyčia užgavę atsiprašome… Kai ištiesiame ranką sunkiai į autobusą lipančiai senutei ar sustabdome ne vietoje per gatvę bėgantį vaiką… Kai pakeliame nuo žemės iš rankų nukritusią šiukšlę ar einant į parduotuvę užeiname pas kaimynę ir paklausiame, gal ko nors nupirkti… Kai ne tik plastikinio butelio, išgėrus vandenį, nemetame ant žemės, bet ir dangtelį ar maišelį dedame į rankinę, krepšį arba paieškome šiukšliadėžės… Pažįstama visiems, visi tai darome…

O kaip pavadintume tokį sąmoningumą, kai pamatęs ant žemės šiukšlę, kurios nemetė, ima ją ir pakelia? Ir ne tik pakelia, bet ir meta ne bet kur, o rūšiuoja?

Didėjantis sąmoningumas skatina einant pro besivarstančias duris apsidairyti, kad joms užsidarant ko nors neužgauti… Tai siekis, kad pasakytas ačiū būtų ne formalus, iš mandagumo (kas taip pat yra gerai), o nuoširdus, skambantis tikru dėkingumu. Toks sąmoningumas skatina pasitikrinti, ar viską gerai padariau, ar dažniau dėmesį nuo savęs nukreipti į aplinką… Man puikus pavyzdys – žaliųjų judėjimas, kai žmogus nebegali ramiai gyventi, žinant, kad kažkas teršia gamtą, ir nieko nedaryti… Tada jis prisideda prie „žaliųjų”, tai yra, pradeda veikti.

Tai suprantu kaip aktyvų sąmoningumą. Žmogui rūpi, kad neužgauti kito, kad neteršti gamtos, kad nevartoti be saiko… Rūpestingumas – toks atrodytų įprastas žmonėms bruožas. Taip, mes rūpinamės mums brangiu, mylimu žmogumi, gyvūnėliu, augalu… Nes jaučiame jam tam tikrus jausmus. Mes rūpinamės savo vaiku ar mums patinkančia veikla, nes tai – arti mūsų tiek fiziškai, tiek emociškai. Mes esame prie to prisirišę, susvarbinę, daugiau galvojame apie tai, tokiu būdu tarsi susitapatiname su tuo. Lengva rūpintis tuo, kas yra greta manęs, nes aš tai jaučiu, matau, mes dėl artumo gyvename tarsi „bendrą gyvenimą”.

O kaip dėl nepažįstamų žmonių? Pilietinis sąmoningumas aplanko brandžius žmones. Jiems rūpi visi, ir ne tik žmonės ar augintiniai… Toks socialiai jautresnis rūpestingumas pažįstamas tam, kas yra kentėjęs, patyręs skausmą, ir toli gražu ne tik fizinį, o ir emocijose, mintyse pasireiškusį, lydėjusį gerokai ilgiau. Skausmas labai daug ko mus moko, kartais piktumo, o kartais gerumo…

Tada palaipsniui mumyse gimsta aktyvus pilietinis sąmoningumas, kai nelaukiame, kad kas nors paprašys pagalbos, o ieškome, kam tos pagalbos reikia, siekiame ištiesti pagalbos ranką. Aktyvus nesavanaudiškas veiksmas, nes „negaliu kitaip”. Vienus toks altruizmas suburs į žaliųjų judėjimą, kitus į kitokią bendruomenę, nes mes esame sociumo dalis, mums svarbu, reikalinga ne tik veikti dėl kitų, bet ir su kitais, su bendraminčiais.

Žinoma, galima „veikti mintyse” moralizuojant, visus „auklėjant” ar kritikuojant ir įsivaizduojant, kad prisidedame prie pasaulio gerinimo… Tačiau kadangi taip „keičiant” pasaulį kažkodėl jis visai nesikeičia, gali kilti tulžingas pyktis, panieka, cinizmas – žvelgiant į juos, nevykėlius, „iš aukšto”. Žinia, kodėl pasaulis turėtų keistis, jei mes to „pokyčio” savyje, savo galvoje laukiame?…

Aktyvus sąmoningumas – tai prisiimta atsakomybė veikti. Be abejo, būtina pradėti nuo savęs – jei nesugebu savyje nieko pakeisti, kaip galiu kažką pakeisti aplinkoje? Beviltiška… Bandant keisti kažką savyje, įsitikiname, kaip sunku pasiekti rezultatą… Labai sunku. Tada tampame nuolankesni, supratingesni aplinkiniams, jų netobulumui. Taip randasi tolerancija, pagarba, rūpestingas supratimas, palaikymas ir noras padėti kitiems. Bet padėti ne prievartiniu būdu, ne žeminant žmogaus, o išmintingai, mylinčiai, su atjauta.

Ateina laikas, kai supranti, kad reikia sąmoningai pasirinkti tam tikrą poziciją, veikti ja remiantis – išsakyti, pagrįsti, apginti. Turėti savo nuomonę, kuri ne visada sutampa su daugumos – rimtas sprendimas, reikalaujantis drąsos, didesnės atsakomybės. Žinoma lengviau ir paprasčiau „būti kaip visi”, tačiau nebeišeina… Tenka rinktis „plaukti prieš inercijos srovę”, o tai pareikalaus žymiai daugiau jėgų, resursų, tad tam reikalinga teisinga motyvacija. Štai kodėl svarbu ieškoti savęs, suprasti tikruosius savo Sielos tikslus, paskatas, atvedusias į gyvenimą, į dabartinę pasirinkti reikalaujančią situaciją. Svarbu būti tiesoje su savimi, mokytis „atskirti grūdus nuo pelų”, nepasiduoti manipuliacijoms. Ir negyventi „svetimo gyvenimo”, o eiti savo gyvenimo keliu, mąstyti savo galva, spręsti širdimi, veikti prisiimant atsakomybę. Ir mylėti – meilė pasaugos nuo klaidų, kai nežinosime, kas yra tiesa, o kas melas, kas yra blogai, o kas gerai… Širdies gelmėse glūdi mūsų prigimtinė, Sielos išmintis, dvasinis dorybingumas, verta ja pasikliauti…

Lina Rudaitienė

Ankstesnis straipsnis2019-04-25 tema: dvasinis sąmoningumas, dvasinis gyvenimas
Kitas straipsnis2019-05-29 tema: laikas ir atmintis