Tik gimusį kūdikį niekas nemoko kvėpavimo – pajutus deguonies trūkumą, jis impulsyviai įkvepia, ir tiesiog kvėpuoja… Ar jūs kada nors stebėjote kūdikio kvėpavimą? Būtinai tai padarykite – tai nuostabi patirtis. Kūdikio kvėpavimas – tai lyg tyro upelio čiurlenimas, vientisas, tolygus, pilnatviškas. Taip, kaip keistai tai be suskambėtų, mes tikrai galime iš kūdikių pasimokyti kvėpavimo.
Prisiminkime keletą esminių dalykų – kūdikis yra visiškai atsipalaidavęs, jo galvutėje dar nesisuka įvairios mintys, pavyzdžiui, apie tai, kaip jį kažkas įskaudino, jo nesuprato ar pamiršo, apie tai, ko jis nepasiekė, kas jam nepavyko, taip pat jo dar nekamuoja rūpestis, baimės dėl ateities, nuoskaudos dėl praeitų patyrimų, savigrauža ir panašios mintys sumišai su skausmingomis emocijomis. Skirtingose jo kūno vietose dar nėra susikaupęs įvairus fizinis skausmas, įtampa, nuovargis…
Ar įsivaizduojate savo įprastą dieną be viso šito? Ar dabar, kai to klausiate savęs, esate visiškai nuoširdūs su savimi, atviri sau? Taip, daugumai mūsų atrodo normalu rūpintis, abejoti, graužtis, kritiškai vertinti tiek save, tiek aplinkinius, jausti skausmą tai vienoje, tai kitoje kūno vietoje… Bet kiek tai mums padeda būti laimingais? O kiek tai iš tiesų mus išvargina? Pabandykime įsivaizduoti, kad einame per savo įprastą dieną be stiprių abejonių, baimių, susikaustymo, rūpesčių ir panašiai? Sunku ar lengva save būtent taip įsivaizduoti?
Kūdikiškas prigimtinis kvėpavimas vienareikšmiškai lydėjo kiekvieno iš mūsų kvėpavimą gyvenimo pradžioje, dar esant kūdikiu, o po to, laikui bėgant, po truputėlį apleido mus. Kodėl? Kaip jau minėjau, tai mūsų gyvenimiškų patirčių bei susiformavusių nuostatų, įpročių poveikio kūnui pasekmė.
Kyla klausimas – galbūt tai dėsninga, kad žmogaus kvėpavimas, kaip ir jo vidinė būsena, keičiasi, ir nieko čia nepadarysi? Taip, iš vienos pusės tai tikrai dėsninga – mes keičiamės, keičiasi kvėpavimas. Jis negali likti visiškai toks pats kaip ką tik gimus, nes metams bėgant kvėpavimas lėtėja (taip bent jau turėtų būti). Ir kvėpavimas gali išsaugoti savyje esminius vaikiško kvėpavimo bruožus, tokiu būdu padėti išlikti toje vidinės taikos, ramybės, harmonijos būsenoje, kurioje visada yra kūdikis.
Pradedant mąstyti apie gyvenimo bėgyje mumyse vykstančius pokyčius, norisi paklausti: „Tai ką gi daryti, kad išsaugoti tai, ką turėjome geriausio?“ Kažkas galbūt galvos: „O ar reikia išsaugoti, gal taip ir turi būti, gal kitaip tiesiog neįmanoma gyventi?“ Čia vėlgi teisūs ir vieni, ir kiti… Sena žmogiškoji išmintis byloja, kad tik kažką praradus, mes pradedame suvokti to, ką turėjome, vertę, apgailestaujame tai praradę, ilgimės to. Šiuo atveju mes dar ir pamirštame, kaip jautėmės esant kūdikio, mažo vaiko amžiuje, būsenoje. Todėl dažniausiai net nenutuokiame, ko netekome. Tik giliai mūsų atminties kloduose likęs atsiminimas, kirbantis tarsi vidinis žinojimas, kad galime gyvenime būti ir jaustis visai kitaip.
Štai kodėl, norint bent prisiliesti prie tos būsenos, ją patirti, reikia naudoti tam tikrus įrankius. Visų pirma reikia žinoti, ko siekiame – šiuo atveju tai gera, kūdikiškai palaiminga būsena. Tada jau galime panaudoti savo valingą nuostatą – kvėpuoju ne bet kaip, ne įprastai – kasdieniškai, o taip, kaip kvėpavau esant kūdikiu. Tam stebiu savo kvėpavimą, patogiai sėdint arba gulint, sujungiu įkvėpimą su iškvėpimu, įkvepiu giliai, pilna krūtine, bet ramiai, o iškvepiant atsipalaiduoju. Be abejo, kūdikis nestebi savo kvėpavimo, jo nereguliuoja, bet jam to tiesiog nereikia, nes jo kvėpavimas taisyklingas.
Mes, suaugę, skirdami šiek tiek laiko bei dėmesio savo kvėpavimui kasdien, kelių mėnesių bėgyje galime kardinaliai jį pakeisti, grąžinant jam prigimtinio kvėpavimo bruožus. O tokio kvėpavimo dėka atsiranda galimybė sugrįžti ir tai pačiai vaikystėje mus lydėjusiai maloniai, harmoningai būsenai.
Lina Rudaitienė
