Gerovė kaip keturi gyvenimo tikslai

Rytų išminties lobynai rekomenduoja kiekvienam žmogui pilnai jo realizacijai gyvenime turėti keturis tikslus, kurių siekti reikėtų viso gyvenimo bėgyje. Tai: 1 – materiali gerovė; 2 – emocinė gerovė; 3 – moralinė – dorovinė gerovė; 4 – dvasinė gerovė. Svarbiausia yra ne tik juos suvokti ir jų siekti – einant gyvenimo keliu, mes keičiamės, tad natūraliai gali keistis ir mūsų interesai, tikslai. Kviečiu pabandyti kiek netradiciškai pažvelgti į savo vertybes, kuriomis mes grindžiame savo tikslus, lydinčius bei kintančius kiekvieno iš mūsų gyvenimo bėgyje.

Mes gimstame, augame, mokomės, galų gale pradedami eiti savarankiško gyvenimo keliu, prisiimdami atsakomybę už save, savo gyvenimą, ir ne tik… Ir tam praleidžiame (imant statistiškai vidutinę gyvenimo trukmę 75 metus) apie trečdalį savo gyvenimo. Pirmame gyvenimo etape mes mokomės gyventi toje visuomenėje, kurioje gimti pasirinkome, perimti sociumo tradicijas, vertybes, bendrabūvio taisykles.

Žinoma, ir šiame etape mes kažko siekėme, pradžioje to, į ką mus pastūmėjo mūsų šeimos, giminės vertybės, pasaulėžiūra. Po to mūsų pasaulėžiūrai vis didesnę įtaką ėmė daryti mokykla, bendruomenė, kurioje gyvenome, veikėme, kintantys mūsų pomėgiai, ugdomi talentai, darbinė, kūrybinė, visuomeninė, kitokia veikla. Siekėme suprasti save, suvokti, ką sugebame, ko norime ar ko galėtume trokšti…

Materiali gerovė visų pirma susijusi su materialiu kūnu. Nuo mažens mokėmės juo pasirūpinti, žinoma, siekėme ugdyti jį sveiku, subalansuotu, veiksmingu. Materiali gerovė – tai ne tik kūnas, o ir tai, ką turime materialaus. Pradžioje mes gauname tarsi avansu tą gerovės kiekį, kokį turi mūsų šeima, ir mes dažniausiai ta materialia gerove ilgą laiką naudojamės be jokio atlygio. Pradėję savarankišką gyvenimą, dirbdami imame kurti – kaupti materialią gerovę jau savo jėgomis. Žinoma, sukūrus savo šeimą, pradedame partneryste paremtą gerovės kaupimą – kūrimą, peraugančią į visuomeninę partnerytę.

Materiali gerovė, jos turėjimas, pastovus augimas suteikia mums stabilumo jausmą, daugiau pasitikėjimo savimi, savo galimybėmis, atveria kelią naujiems siekiams, ir t.t., netgi drąsiau svajoti apie didesnius tikslus.

Lygiagrečiai vyksta emocinės gerovės auginimas. Žinia, vaikai puikiai moka džiaugtis, žaisti, mėgautis, juoktis… Jų emocinis gyvenimas dažniausiai yra gana turtingas įvairiomis emocijomis. Tačiau augant mes susiduriame ne tik su gražiomis, harmoningomis emocijomis, jausmais, bet ir su visai kitokiomis, ne tik tai matome, bet vis įvairiau ir patys tai patiriame. Ateina metas ne tik mokytis jausti, bet ir valdyti emocijas, rinktis, kokios emocijos gyvens mumyse, o kokioms mes  pasakysime „ne“. Tai procesas, vykstantis visą gyvenimą.

Auga mūsų gyvenimiškoji patirtis, mes keičiamės, natūralu, kad keičiasi ir mūsų viduje išgyvenamų emocijų pasaulis, jausmai tampa brandesni. Mes jau imame suvokti tam tikrų emocijų vertę, poreikį, būtinybę jomis užpildyti savo gyvenimą, pradedame to siekti sąmoningai. Taigi tam tikros emocijos tampa mūsų vertybiniu tikslu.

Moralinė, dorovinė gerovė – kas gi tai? Prisiminkime vaikystę, pirmąsias tėvų pamokas apie tai, kas gražu – negražu, kas teisinga – neteisinga, ką galima daryti, ko ne… Taip, mes su moraliniu ugdymu užaugome, tik vaikystėje didesnę įtaką daro mūsų artimoji aplinka, visų pirma šeima. Tėvai pradžioje mums yra didžiausias autoritetas, todėl jų nuomonė, žodis – svariausias. Tačiau tuo pačiu vaikystėje ir juolab paauglystėje mes susiduriame su kitokia morale, kitokia dorovės samprata, tad esame priversti ieškoti, kaip suderinti tai, ką gavome kaip moralines nuostatas namuose, su tuo, ką aptinkame „išoriniame“ pasaulyje.

Akivaizdu, kad moralinių vertybių formavimasis labai dažnai iššaukia vidinį „pasaulėžiūrinį konfliktą“. Mes galime aptikti, kad net su savo tėvų morale mums „ne pakeliui“. Dažnai pradėjus savarankišką gyvenimą, darbinę veiklą, esame priversti priimti kolektyvo moralę (kartais tai nepavyksta). Ir, žinoma, visuomenė, kurioje gyvename – kaip dažnai joje veikia „dvigubas“ moralės kodeksas, kai galvojama viena, o sakoma kita, deklaruojamos vienos vertybės, o elgiamasi pagal kitas. Nuo mūsų vidinės moralės priklauso, ar mes eisime tuo dvilypiu keliu, ar tapsime „baltomis varnomis“, rinkdamiesi sau priimtiną dorovę. Kodėl nuolat tenka rinktis? Nes tai trečioji gerovės išraiška – mums ji svarbi, nes jei mes elgiamės ne pagal savo dorybes, galime justi sąžinės graužatį, o laikui bėgant tai veda į moralinį nuopuolį.

Dvasinė gerovė puikiai pažįstama tikram tikinčiajam – malda, kontempliacija, meditacija veda į tokias patirtis, tokį savo gyvenimo, žmogiškos būties prasmės suvokimą – išgyvenimą, kokio negali suteikti jokia kita gerovė. Vaikystėje mes tai patiriame visiškai natūraliai, tarsi savaime, nes dar esame pakankamai vientisi, „neplėšomi“ įvairių troškimų bei vertybių, tiek savų, tiek svetimų, primestų iš šalies. Dvasinė pilnatvė gali būti pažįstama karštai įsimylėjusiam jaunuoliui ar senukui, jau praėjusiam pakankamai ilgą gyvenimo kelią, susitaikiusiam su savimi ir pasauliu…

Su laiku, bręstant bei formuojantis mūsų pasaulėžiūrai, dvasinė gerovė užima tam tikrą vietą mūsų gyvenime. Jei ji tinkamai įpinta į mūsų įvairiapusę saviraišką, dalyvauja gyvenime, ji vystosi, keičiasi dėl natūralaus mūsų tobulėjimo. Tačiau jei kurį laiką ji neranda vietos mūsų kasdienybėje, anksčiau ar vėliau tai iššauks „dvasinę krizę“, verčiančią peržvelgti savo vertybes, susivokti, kas yra iš tiesų svarbu, kas mažiau vertinga. Taip mes ateiname į dvasinių paieškų kelią. Tai mūsų dvasinė prigimtis skatina ieškoti didesnių prasmių, pažinti save bei šį pasaulį globaliau, per dieviškos kūrybos prizmę.

Keturios gerovės – materiali, emocinė, moralinė ir dvasinė – kiek giliai jos užpildę įvairiapusį mūsų gyvenimo turinį? Kuri iš jų dominuoja, kuriose mūsų gyvenimo, veiklos srityse pasireiškia? Ar mūsų esminiuose tiksluose, su kuriais einame per gyvenimą, pavyks mums atrasti visas šias geroves? Kurios iš jų reikėtų siekti? Žinoma, galbūt jūs jau gana daug laiko skyrėte, pavyzdžiui, trijų gerovių realizavimui, tad gal atėjo metas skirti dėmesio ir tai „apleistajai“?

Šie klausimai skirti paskatinti bent trumpam sustoti ir pamąstyti, peržvelgti savo dabartinį gyvenimą, įvertinti jo turiningumą būtent tikslų, siekių kontekste. Mes visi kažko siekiame – tai natūralu. Tačiau jei dominuoja vienas – du tikslai, jų realizacija pasiglemžia didesnę dėmesio, laiko dalį, mes giliai viduje galime pradėti jausti nepaaiškinamą „kažko“ trūkumą.

Labai tikiuosi, kad šios mintys apie keturias žmogiškos būties geroves kaip bazinius tikslus padės jums atrasti svarbius atsakymus bei palaipsniui užpildyti savo gyvenimą gilesnėmis prasmėmis, tikresne pilnatve.

Lina Rudaitienė