Rammurti Mishra knygoje „Jogos psichologija“ rašo:
„Individuali sąmonė vienodai priklauso nuo fiziologinių ir psichinių jėgų. Vienų ar kitų sutrikimas duoda tą patį rezultatą. Nors vadovauja psichologinės jėgos, joga mano, kad fiziologinės jėgos ne mažiau svarbios. Psichologinės jėgos kontroliuojamos Dharana, Dhyana ir Samadhi (koncentracijos, įtaigos ir suvokimo), o fiziologinės jėgos (cheminės, biocheminės ir fizinės) kontroliuojamos asanomis ir pranajama. Dėka pranajamos praktikos sugriaunamas nežinojimas kartu su jo pasekmėmis. Nėra aukštesnio apvalančio veiksmo, savidisciplinos ar asketizmo, nei pranajama. Pranajamos dėka proto substancija atsikrato nešvarumų. Satvos principas, sąmoningumo principas, tampa skaidrus.“
Žodis rebefingas (rebirthing) reiškia atgimimą, nes jo metu tarsi gimstama iš naujo, gydoma gimimo metu patirta trauma, „tirpdomos“ gyvenime patirtos bei sukauptos emocinės bei fizinės įtampos, kartais didžiuliai jų klodai, o skausmingi išgyvenimai transformuojami į džiaugsmą, kūrybą, realizacinę laisvę.
Apie šią kvėpavimo techniką jau daug žinoma Lietuvoje. Visuose miestuose, didesniuose miesteliuose galima rasti rebeferių – žmonių, kurie praėjo apmokymus ir gali pravesti rebefingo kvėpavimo sesiją. Dar daugiau yra žmonių, pabandžiusių šį kvėpavimo būdą. Atsiliepimai apie tai – gana įvairūs. Kodėl?
Rebefingo technika, profesionalus jos mokymas atkeliavo į Lietuvą iš Amerikos, kur ją sėkmingai propagavo bei garsino du rebefingo pradininkai – Leonardas Orras bei Danas Brule. Abu jie kvėpavimo mokėsi rytuose, taip pat ir Indijoje, jogos bei pranajamos tėvynėje, pas vieną iškiliausių jogos meistrų Šri Haidakhan Baba (Babadži). Tai dvasinis mokytojas, kuris Vakarų pasauliui tapo ypač gerai žinomas, kai nuo 1970 m. iki 1984 m. Indijoje, Himalajų papėdėje, daugelio šventų nemirtingųjų Indijos jogų gimtinėje, mokė Tiesa, Paprastumu ir Meile grįsti kiekvieną savo poelgį. Kelias, atitinkantis šiuos principus, yra besąlyginė tarnystė žmogiškumui. Būtent Babadži perdavė žmonijai ir palaimino rebefingą – Dvasinio valymosi kvėpavimu techniką.
Indijoje kartais nuskamba mintis, kad tikru jogu gali būti tik indas. O štai kiti jogos mokytojai teigia, kad vakariečiai kartais net geriau mokosi jogos bei pasiekia tikrai neblogus rezultatus. Įdomu yra tai, kad dar iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kai kurios jogos technikos, praktikos buvo slaptomis, neprieinamomis net pažengusiems jogoje indams. Babadži, būdamas dideliu autoritetu to meto (XX a. pradžia) rytų jogos pasaulyje, pasakė, jog atėjo metas dalintis su visu pasauliu jogos mokymu, atverti šias nuo seno slaptas žinias, kadangi to labai reikės žmonijai. Šiandien matome, jog tai yra tikra tiesa – gyvenimo tempas bei ritmas toks didelis, kad be gerų atsipalaidavimo, savireguliacijos būdų ko gero mums sunkiai sektųsi šiame gyvenimo maratone…
Tai kas gi vis dėlto yra rebefingas? Ko būtent mokė Šri Haidakhan Baba?
Babadži vietinius žmones, atkeliavusius netgi iš labai toli pas jį su prašymu pamokyti, kaip ir Babadži mokiniai Lahiri Mahasaja, Šri Juktešvaras Giri, Jogananda Paramhansa, vėliau tapę žymiais jogos mokytojais, įkūrę jogos centrus, buvo mokomi daugelio įvairių jogos technikų. Manau, kad rebefingas yra senų bei stiprių jogos technikų pagrindu sukurta šiuolaikinė, Vakarų pasaulio žmonėms pritaikyta sąmoningo kvėpavimo atmaina, padedanti sėkmingai susitvarkyti su stresinėmis būsenomis bei įtampa, nurimti, atsipalaiduoti ir gerai pailsėti.
Taigi geras rebeferis – rebefingo specialistas – turėtų gerai išmanyti jogą.
Kalbant apie jogą plačiąja prasme, verta paminėti, kad jau daugiau nei 100 metų joga ne tik yra aprašoma bei pateikiama vis naujuose leidiniuose, tačiau Indijoje imta ruošti jogos mokytojus, kurie buvo įgalioti ne tik vystyti jogos mokymą Rytuose, Indijoje, bet ir keliauti į Vakarų šalis bei viešinti, propaguoti jogą, teisingą jogos mokymą. Tokių buvo daug – Šri Svami Šivananda, Lahiri Mahasaja, Šri Juktešvar Giri, B.K.S.Aijengar, Vivekananda, Šri Šankaračarja, Ramana Maharshi, Šri Nisargadatta Maharaj, Paramhansa Jogananda, Šri Aurobindo, Šri Šri Ravišankar, kt.
Štai ką apie jogą rašo Svamis Šri Juktešvaras Giri savo knygoje „Šventas mokslas“:
„Aštuoni pančiai trukdo žmogui judėti į priekį. Tai neapykanta, drovumas, bailumas, liūdesys, kitų smerkimas, rasiniai prietarai, šeimos (giminės) arogancija ir puikybė. Pašalinus šiuos pančius, prabunda širdies dosnumas. Tuomet žmogus jau yra tinkamas praktikuoti asanas, pranajamą, pratjaharą, o taip pat gali mėgautis vidiniu gyvenimu (išsipildžius visiems jo norams ir tuo pačiu išsilaisvinus nuo jų).
Asana reiškia stabilią ir malonią kūno padėtį.
Pranajama reiškia pranos – gyvybinės jėgos (energijos) valdymą.
Pratjahara reiškia jausmų atitraukimą nuo išorinių objektų.
Kuomet jau yra pasiektas nepajudinamas moralinis stabilumas, tai panaikina visas kliūtis kelyje į išsivadavimą. Tokiu būdu, aukščiau minėtos pratjaharos, susidedančios iš valingų nervų krypties pakeitimo nuo išorinių objektų į vidų, praktikavimas ir yra tas geidžiamas kelias, kuriuo eidamas, žmogus gali pasiekti visų savo žemiškų norų išsipildymą.“
Rebefingo pagrindas – vientisas, sujungtas kvėpavimas. Tokiu būdu mes kvėpavome visi tik gimus, todėl aš tai vadinu prigimtiniu kvėpavimu. Mes visi taip kvėpavome, to nereikėjo mokytis, tačiau bėgant metams, patiriant įvairius skausmus, įtampas, mūsų kvėpavimas palaipsniui ima kisti. Kai žmogus išsigąsta, trumpam sustoja jo kvėpavimas („užima amą”), kai jis yra liūdesyje, skausme – kvėpavime atsiranda ilgos pauzės. Paklausite: „Betgi hatha jogoje kvėpuojant ir daromos pauzės?“ Žinoma daromos, tačiau sąmoningai, su tam tikru tikslu, o mūsų kvėpavimas sustoja dėl gerokai per didelio vidinio skausmo nekontroliuojamai. Tai esminis skirtumas.
Taigi užsiimant rebefingu, visų pirma mums reikia kvėpavimo metu atstatyti taisyklingą – prigimtinį – kvėpavimą ir tik po to keliauti prie vis sudėtingesnių energetinių, psichinių kvėpavimo bei jogos procesų įvaldymo. Kada patyrėme pirmąsias įtampas, skausmą, tada prasidėjo taisyklingo kvėpavimo praradimas. O tai dažnai vyksta jau gimimo metu. Štai kuo yra nuostabus rebefingas – jis padeda paleisti, išlengvinti netgi tas įtampas, kurias mes patyrėme nesąmoningame būvyje. Tai vadinama darbu su gimimo trauma. Ir kaip bebūtų keista, tai visai ne būtinai yra fizinio skausmo poveikis. Tai gali būti ir emocinė, ir psichologinė trauma. Mes esame skirtingi – vieniems sunkiau pakelti fizinį skausmą, o kitiems – neįprastą būseną (gimdymas), bejėgiškumą, vyksmo neįprastumą. Tad tai gali būti gilių psichologinių įtampų, kurias išgyvena mus gimdanti mama, poveikis mums, gimstantiems.
Šiuolaikinė medicina daug pasiekė norėdama padėti išvengti arba sumažinti skausmą, tačiau akivaizdu, jog dažnai emocinio, psichinio pobūdžio skausmo poveikis yra žymiai stipresnis, gilesnis, ir tuo pačiu net nesuvokiamas, o, juolab, nevaldomas kaupiasi mūsų viduje. Ir mes jį galime patirti tarsi pabudusį iš naujo įvairiose sudėtingose situacijose, aplinkybėse ir susidurti su faktu, kad neturime įrankių, kaip su juo dirbti, kaip juo atsikratyti, nes dažnai net neatpažįstame jį turį. Taip žmogus, laikantis save gana ramiu, netgi laimingu, patenkintu savo gyvenimu, taisyklingo intuityvaus, sujungto kvėpavimo metu labai netikėtai savyje atranda didžiulį skausmą. Kyla klausimas, ką su tuo daryti, kaip tai keisti?
Šri Svami Šivananda knygoje „Pranajamos mokslas“ rašo:
„Reguliariai ir stropiai praktikuodami koncentraciją, jogai įgyja įvairias jogiškas galias… Pranajama – viena iš pačių svarbiausių sadhanų. Praktikuodami asanas, jūs imate kontroliuoti savo fizinį kūną, o praktikuodami pranajamą – subtilų, astralinį kūną. Kadangi tarp kvėpavimo ir nervinių srautų egzistuoja pats betarpiškiausias ryšys, kvėpavimo kontrolė reiškia vidinių gyvybinių srautų kontrolę. Tai gyvybinės energijos, kuri teka žmogaus organizmo nervais, judina žmogaus raumenis, valdo jo jutimo organus ir protą, kontrolė. Būtent šitą gyvybinę energiją jogai stengiasi įvaldyti praktikuodami pranajamą.
Kontroliuodami kvėpavimą, jūs efektyviai kontroliuojate visus galimus organizmo judesius ir nervinius srautus. Kvėpavimo ir pranos kontrolė leidžia jums lengvai ir greitai kontroliuoti ir tobulinti savo kūną, protą ir sielą. Pranajamos dėka jūs galite valdyti savo likimą ir charakterį, savo individualų gyvenimą sąmoningai suderinti su kosminiu. Valingai mintimi valdomas kvėpavimas – tai atgaivinanti, regeneruojanti jėga, kurią galima sąmoningai panaudoti tobulėjimui, sunkių ligų gydymui ir daugybei kitų vertingų tikslų.”
Jogos mokymų yra daug ir įvairių, tačiau visoms joms būdinga tai, kad jas lydi pranajama. Mahajoga – tai kvėpavimo įvaldymo joga. Ir ji yra aukščiau visų kitų jogų. Žmogus, iš tiesų įvaldęs savo kvėpavimą, valdo savo gyvenimą. Tikroji joga nagrinėja, suvokia žmogų ne tik kaip kūną, kurios fizinė būklė gerės užsiimant jogine kūno mankšta bei kvėpavimo pratimais. Joga – tai dvasinė pasaulėžiūra, tai aukšta morale paremta psichologija, galų gale, tai amžinosios būties filosofija. Ir tik ugdant save kaip visumą, žmogus pajėgus iš tiesų pasiekti tikrąjį laimės būvį, savirealizaciją, tapti savojo gyvenimo kalviu.
Taigi rebefingo mokymosi metu visų pirma mokomės kontroliuoti savo kvėpavimą, susigrąžinti savo kūno prigimtinio kvėpavimo bruožus. Tai atpalaiduotas, vientisas kvėpavimas, kai įkvėpimas sujungtas su iškvėpimu, o pats kvėpavimas gilus, pripildantis plaučius kuo pilniau oru. Tai užtikrina pakankamo deguonies kiekio buvimą organizme, atitinkamai gerėjančias fiziologines funkcijas, kintančią nervų sistemą, gerėjančią smegenų veiklą. Būtent sąmoningai valdomas kvėpavimas atveda prie gebėjimo valdyti ne tik savo fizinį, tačiau ir emocinį bei psichinį būvį. Tačiau tai – ilgalaikis procesas.
Prisiminkime, kaip ilgai, būdami mažais vaikais, mokėmės valdyti elementarius kūno judesius, tinkamai reaguoti. Taigi sąmoningo kvėpavimo metu mes mokomės valdyti savo kvėpavimą, kaupiame įgūdžius, pereiname prie mokymosi valdyti savo emocines reakcijas, proto veiklą, pažinti tai savyje bei nukreipti sau palankia vaga. Intuityvus kvėpavimas – tai ne mėgdžiojimas kūdikiško kvėpavimo, o pabudinimas savyje taisyklingo intuityvaus kvėpavimo, kuriame dalyvauja ne tik oras, o ir subtili psichinė energija, judanti mūsų nervų sistema, veikianti per ją.
Rebeferiu dabar gali tapti kiekvienas, to panorėjęs bei praėjęs atitinkamą apmokymo kursą. Ir tam jau net nebūtina važiuoti į Indiją arba Ameriką. Tačiau išties gerais rebefingo specialistais tampa būtent tie, kas ne tik teoriškai išmano jogą, o ir užsiima joga, praktiškai yra patyrę ilgalaikį jogos poveikį kūnui, emociniam bei mentaliniam būviui, žmogaus psichikai. Tikroji joga nagrinėja, suvokia žmogų ne tik kaip kūną, kurios fizinė būklė gerės užsiimant jogine kūno mankšta bei kvėpavimo pratimais. Joga – tai dvasinė pasaulėžiūra, tai aukšta morale paremta psichologija, galų gale, tai amžinosios būties filosofija. Ir tik ugdant save kaip visumą, žmogus pajėgus iš tiesų pasiekti tikrąjį laimės būvį, savirealizaciją, tapti savojo gyvenimo kalviu.
Pradėjus mokytis sąmoningo kvėpavimo, mes ne tik mokomės valdyti savo kūną, jo reakcijas, emocinį bei mentalinį būvį, mes pradedame vis labiau pažinti save, geriau suprasti savo vidinius poreikius, interesus, polinkius. Pranajama – energetinis kvėpavimas, todėl juo užsiimant, auga mūsų jautrumas, atsiveria naujos galimybės. Natūraliai kinta filosofinis – egzistencinis savęs suvokimas.
Tarkime, dirbant su gimimo metu patirtomis įtampomis, galima įvairiai tai daryti. Galima supykti ant mamos, medikų dėl jų netinkamo elgesio, prasto pasiruošimo, o galima įvertinti tai atlaidžiai, supratingai – ir tokiu būdu atpalaiduojant tarsi paleisti iki šiol savyje nešiotą gimimo traumos skausmą. Tai vyksta mūsų sąmoningo pasirinkimo dėka. Atlaidumo, kaip aukštesniosios dvasinės moralės, moko visos žmonijos religijos. Taigi rebefingas kaip terapijos metodas peržengia religinius rėmus, ištiesdamas pagalbos ranką kiekvienam, siekiančiam ne tik tapti sėkmingesniu, laimingesniu, bet ir įprasminti savąją būtį.
Dažnai yra sakoma: „Laikas visas žaizdas užgydys“. Bet ar tikrai? Jei jūs, prisimindami labai nemalonų, skausmingą įvykį, kurį patyrėte, tarkime, prieš 20 metų, vis dar susigraudinate, susijaudinate, vadinasi skausmas tebėra jumyse, jis „neužgijo“. Kaip minėjau, galima bandyti tiesiog atleisti skriaudikui arba sau, pačiai situacijai, o galima, tai darant, dar pridėti ir sąmoningą intuityvų kvėpavimą, su iškvėpimu, atsipalaidavimu, sąmoningai paleidžiant skausmą. Iškvepiu, atsipalaiduoju ir kartoju mintyse: „Paleidžiu skausmą. Renkuosi atsipalaiduoti ir paleisti. Susitaikau ir atleidžiu…“ Pabandykite! Tai tikrai vyksta. Nes po kurio laiko, vėl prisiminus tą nemalonų seną skausmą, jūs jau nebesusigraudinate, nebesusijaudinate, o ramiai tai prisimenate. Tai – įtampos, skausmo visiško paleidimo požymis. Taigi – pavyko, nes jūs paleidimo – atleidimo procese panaudojote ne tik savo valią, vidines nuostatas, bet ir psichinę energiją, kuri padeda „išvalyti“ skausmą ir iš pasąmonės.
Žmogus iš prigimties yra geras, doras, tačiau įvairios gyvenimo aplinkybės, socialinės terpės įtaka, kitkas palaipsniui iškreipia dvasinę pasaulėžiūrą. Tačiau giliai viduje mes siekiame atstatyti savo „status quo“. Jei tai nesiseka, mes psichologiškai po truputį tarsi palūžtame, „susipykstame“ su savimi. Ieškome būdų, kaip padėti sau būti ramesniais, laimingesniais. Kažkam padeda viena ar kita ideologija, kažkam – aktyvi veikla, kažkam – įvairūs svaiginimosi būdai. Tai ne rodo, jog mūsų prigimtis bloga, tai tik rodo, jog mums be galo svarbu jaustis mylimais, gerais, teisingais, reikalingais, sėkmingais ir t.t.
Kaipgi kvėpavimo dėka galime nurimti bei pailsėti, jei kamuoja įtampa, stresas?
Nukreipkime savo dėmesį į vidų, į save. Stebėkime savo fizinius pojūčius, emocijas, mintis bei jų pokyčius. Įkvėpinėjame kiek lėčiau, bet neužlaikant kvėpavimą, o ramiai, tolygiai sujungiant įkvėpimą su iškvėpimu. Takus, vientisas kvėpavimas sau patogiu ritmu. Svarbiausia, kad iškvėpimo metu ne tik iškvepiame, bet ir atsipalaiduojame, palaikome viso kūno atpalaidavimą kiekvienąsyk iškvepiant. Sąmoningai leiskite iškvepiant savo kūnui tarsi suglebti. Tai padeda įkvėpti vis lėčiau, ramiau bei giliau. Iš tiesų, kuo labiau atpalaiduotas kūnas, tuo giliau mes galime įkvėpti. Tačiau tai darome ramiai, be skubėjimo, su malonumu.
Ramiai tęsiame vis lėtėjantį, gilėjantį kvėpavimą.
Dėmesys sutelktas į patį kvėpavimą, tad šis natūraliai ima keistis, o paskui fizinio kvėpavimo pokytį seka vidinės būsenos kitimas. Rimsta mintys, emocijos, kūnas atsipalaiduoja bei ilsisi. Mes nepadarome jokio stebuklo, mes tik perkeliame savo vidinį dėmesį nuo tos stresinės, įtemptos būsenos į savo kvėpavimo stebėjimą, taisyklingo kvėpavimo palaikymą, tęsimą. Gilus vientisas kvėpavimas užtikrina deguonies organizme gausėjimą, fiziologinių funkcijų harmonizavimą, atneša nusiraminimą, atsipalaidavimą, tikrą poilsį. Valdykime savo dėmesį, stabdykime mintis, kurios susiję su stresu ir kelia įtampą. Tiesiog negalvokime apie tai bet kurį laiką, kol nurimsime ir galėsime kilusią problemą spręsti ramiai. Arba „problemos“ bei įtampos savaime nebeliks, nes mes, būdami ramūs, viską vertinsime kitaip.
Objektyvus žvilgsnis tarsi iš šalies į save bei savo vidinių reakcijų, emocijų, minčių valdymo patirtis tampa stabilumo pagrindu, ugdo savistabos, analizės bei susivokimo gebėjimus. Tai ir yra tikrojo sąmoningumo ugdymas. Tai – savęs pažinimas, savo psichologinio rakto įgijimas, galimybė keisti save be skausmo, prievartos, harmoningu būdu. Mes galime rinkti, kokiais būti, ir pasirinkus, naudojant sėkmingus būdus, būsime kitokie. Tai raktas į sėkmę, ramybę ir gyvenimo džiaugsmą.
Intuityvaus sąmoningo kvėpavimo pagalba mes pradedam vis geriau suprasti save, suvokti, ko gi mums iš tiesų reikia. Tačiau greta visuomet glūdi ir atsakymas, kaip tai, ko mums reikia, pasiekti. Mumyse. Įsiklausius, nuščiuvus, atsipalaidavus, mes pajuntame, išgirstame tai savo širdyje, o nurimus mintims – suvokiame tai ir protu. Štai tuomet ir atsiveria plačios galimybės tikrajai realizacijai. O čia ir vėl pagalbos įrankis – rebefingo technika, galinti padėti įveikti vidines kliūtis savirealizacijoje. Nes tikrai kils abejonės: “Ar teisingai supratau, ar tikrai man to reikia, ar sugebėsiu, ar verta?…“
Kaip jogoje yra dalykų, kurių neįmanoma išmokti vien tik pasiskaičius teoriškai, taip ir rebefingą praktikuojant, pradmenis reikėtų gauti pas specialistą, kadangi praktikos metu yra svarbu stebėti kvėpuojantį žmogų iš šalies, esant poreikiui taisyti jo kvėpavimą, koreguoti jo santykį į tai, kas vyksta „valymosi“ metu. Kol bent kiek iškreiptas mūsų požiūris į save, mes vidinius procesus vertiname neadekvačiai, sąlygoti skausmingų praeities patirčių. Tad objektyvus žvilgsnis iš šalies dažnai tampa stabiliu pagrindu, ugdo savistabos, analizės bei susivokimo gebėjimus. Tai ir yra tikrojo sąmoningumo ugdymas. Tai – savęs pažinimas, savo psichologinio rakto įgijimas, galimybė keisti save be skausmo, prievartos, harmoningu būdu.
Jei nusprendžiame patikėti savo vidinius procesus kitam žmogui, labai svarbu žinoti apie tikrąjį jo profesionalumą, gebėjimą padėti. Tai ne tik teorinės žinios, ilgalaikė praktika, tai ir akivaizdus rezultatas. Kyla logiškas klausimas: „Ar žmogus, pas kurį ateinate mokytis pažinti save, valdyti savo vidinius procesus, tai pasiekė pats?“ Sąmoningo intuityvaus kvėpavimo metu vyksta labai gilūs, kartais skausmingi transformaciniai procesai, todėl mes turime visiškai pasitikėti juos vedančiuoju, sugebėti atsiverti jam. Saugi erdvė, suprantantis, atjaučiantis žmogus – tai labai svarbu būtent pačiam kvėpuojančiam. Kvėpavimo terapija paremta be galo senomis jogos žiniomis, ji yra efektyvi, tad svarbiausia – gauti tinkamą, teisingą mokymą.
Lina Rudaitienė
