Kelionė maldoje

L. Rudaitienė - Kelionė maldoje
Kelione maldoje

Gyvenimo kelias ilgas, kupinas įvairių patirčių, ugdančių mus kaip žmogų. Dalinuosi savo suvokimais apie maldą. Pradėsiu nuo to meto, kai jau ėmiau suvokti maldą kaip priemonę kažko siekti ir ėmiau melstis.

Tai buvo dar paauglystėje, 17 metų. Jaunatviškas poezijos polėkis papuošė ir įprasmino gyvenimą, nes socialinė aplinka buvo mažai džiugi ar perspektyvi. Kūriau eilėraščius, eiles, poemas, įvairios apimties, turinio, tuo gyvenau. Visuomet visą kūrybą turėjau su savimi, kurdavau įvairiose vietose. Sykį parduotuvėje palikau rankinę ant palangės, išeinant jos neberadau – pavogė visą popieriuje išlietą kūrybą. Tai atvedė į labai gilią vidinę krizę – nebeliko noro, o ir prasmės gyventi. Kelis mėnesius ta būsena tęsėsi.

Kadangi mano mama ne vieneri metai vis kartodavo, kad meldžiasi už mane, dėl minėtos būsenos ėmiau ir aš melstis, bandydama „kabintis“ į gyvenimą visomis išgalėmis. Iš pradžių meldžiau Dievo įrodyti savo egzistavimą, parodyti save, po to, nesulaukusi suvokiamo atliepimo, jau tiesiog prašiau, jog nebereikia jokių įrodymų, tik meldžiau dovanoti tikėjimą. Tai metų – dviejų bėgyje atnešė giluminį Dievo, Kūrėjo, Jo atliepimo pojūtį – palaipsniui gimė žinojimas – manau, tai daugiau nei tikėjimas, nes pagrįstas patirtimi, išgyvenimu. Po to jau ėjau per gyvenimą kaip teisingumo karys (taip jaučiausi), buvau socialiai, visuomeniškai, pilietiškai gana aktyvi ir tikrai daug nuveikdavau visuomenės labui, nes tai man visuomet buvo prasminga, atrodė teisinga.

Esant 24 metų, 1991 m. sausio 13 d. įvykiai Lietuvoje vėl padėjo išgyventi labai galingą maldos raišką – tos dienos vakaro įvykius stebėjau namuose per televiziją, o dingus vaizdui, tik spėliojome, kas vyksta. Ir meldžiausi – visa savo esybe, prašydama apsaugos žmonėms, geriausio, harmoningiausio vyksmo Vilniuje prie televizijos bokšto, Parlamente. Meldžiausi iki paryčių. Įdomu, kad tuo metu pirmą kartą labai aiškiai pajutau bendrą žmonių maldos lauką – tai nuostabi dovana, pabudinusi mane naujam žmogiškam aktyvumui, dvasinių žinių, mokymo paieškai. Tad nuo šiol gyvenimą lydėjo ir malda, ir dvasinis pažinimas.

Nuo 28-ių metų pradėjau lankytis įvairiuose dvasinio ugdymo, sielos pažinimo seminaruose, jogos ir kitokiuose mokymuose, kasdienybę lydėjo ir intensyvios kasdienės praktikos, daug skaitomų knygų. Suvokiau, kad dėl gyvenimo prasmingumo man be galo stipriai reikalinga kažkokia dvasinio pobūdžio bendrija, dvasios bendražygiai ir ėmiau jų ieškoti. Čia ir vėl norėtųsi prisiminti maldą. Labai intensyviai nuoširdžiai meldžiausi, prašiau Tvėrėjo, Protėvių pagalbos atrandant savo dvasinę šeimą – ir ją atradau.

Labai gerai žinojau, kad man svarbu būti reikalingai, nešti naudą, padėti – tai suteikia dešimteriopai jėgų daryti, veikti. Kol jaučiausi esanti reikalinga, tol buvo prasminga veikla ir man pačiai. Tačiau žmogaus fizinės galimybės ribotos, visiems niekaip nepavyks padėti. Todėl malda ne tik už artimuosius, Lietuvą, bet ir visus Žemėje gyvenančius žmones, visas gyvas būtybes tapo mano kasdienine dvasine praktika.

Didingiausius darbus atlieka ne titanai, ypatingas galias turintys žmonės, o tie, kas gyvena stipria šviesia idėja, kurie jaučia, mato tame prasmę, vertę, reikšmę tiek sau, tiek didesnei visumai. Ta idėja juose budina dvasines jėgas, jas stiprina, padeda realizuoti. Taip aš atradau maldos jėgą, dėkingumo maldą…

Lina Rudaitienė