Mirtis – vienas didžiausių žmogaus gyvenimo slėpinių, sukeliantis ne tik baimę ar nežinią, bet kartu ir gilią prasmę. Skirtingos kultūros, filosofijos ir dvasinės tradicijos siūlo įvairius būdus suprasti ir priimti mirtį.
Šioje esė remiuosi tekstais apie mirtį iš knygų: Egipto „Mirusiųjų knyga“, Tibeto „Mirusiųjų knyga“ (Bardo Thodol) ir Biblija. Kiekviena tradicija yra savaip prasminga ir atspindi tos kultūros požiūrį į gyvenimą, mirtį bei amžinybę. Analizuodama šiuos požiūrius, nevertinu jų, bet stengiuosi geriau suprasti, kaip žmonės per amžius bandė atsakyti į vieną esminių klausimų: kas vyksta, kai baigiasi gyvenimas? Kodėl žmonės bijo mirties, kaip jai pasiruošti ir kokie esminiai dalykai iškyla susidūrus su šia neišvengiama gyvenimo dalimi?
Mirtis – ne pabaiga
Jiddu Krishnamurti, XX amžiaus mąstytojas, mirtį laikė neatsiejama gyvenimo dalimi. Jis rašė, kad mirtis – tai gyvenimo tęsinys, o jos baimė kyla iš mūsų prisirišimų ir ego tapatumo. Anot Krishnamurti, žmogus bijo mirties, nes nenori paleisti savo savasties, prisiminimų, pasiekimų ir santykių. Jis siūlė žvelgti į mirtį ne kaip į pabaigą, bet kaip į transformaciją – galimybę kiekvieną akimirką „numirti“ praeičiai ir gimti naujai dabarčiai. Jis teigė: „Kai išmokstame paleisti tai, prie ko esame prisirišę, gimsta visiška laisvė.“ Mirties priėmimas, anot jo, leidžia visiškai gyventi dabartyje.
Egipto ir Tibeto mirusiųjų knygos – atstovaujančios dvi svarbias dvasines tradicijas, kalba apie mirties procesą ir pasirengimą jam. Egipto mirusiųjų knyga – tai senovės tekstų rinkinys, skirtas lydėti sielą po mirties. Joje pabrėžiama sielos kelionė į amžinybę ir reikšmingi moraliniai veiksmai, padedantys sielai pasiekti ramybę. Širdies svarstyklės, ant kurių deivė Maat deda žmogaus širdį ir plunksną, simbolizuoja gyvenimo teisingumo ir sąžiningumo vertinimą – tik tas, kuris gyveno harmoningai, gali pasiekti ramybę.
Tibeto mirusiųjų knyga (Bardo Thodol) aptaria sielos būsenas tarp mirties ir atgimimo. Ji moko atpažinti iliuzines vizijas, kylančias šioje pereinamojoje būsenoje, ir rasti kelią į išsilaisvinimą. Tibeto tradicija pabrėžia, kad mirties akimirka yra esminis momentas, galintis nulemti sielos ateitį, todėl svarbu ruoštis jai dar gyvenant – ugdant sąmoningumą, medituojant ir siekiant vidinio aiškumo. Kaip rašoma Bardo Thodol: „Kai akimirkos ištirpsta, prarandi tai, kas laikina, ir susilieji su tikrąja prigimtimi.“ Abi knygos akcentuoja, kad svarbiausia mirties akivaizdoje yra sąmoningumas, ramybė ir moralinė gyvenimo kokybė.
Žmonių mirties baimė kyla iš nežinios ir nenoro paleisti tai, kas artima. Mirtis iškelia klausimus apie mūsų egzistencijos prasmę ir tai, kas lieka po fizinio kūno mirties. Visuomenė, kurioje mirtis laikoma tragedija, skatina ją ignoruoti arba jos vengti, o tai dar labiau stiprina nerimą. Tačiau daugelis dvasinių tradicijų moko, kad mirties baimę galima sumažinti, ugdant dvasinę discipliną, sąmoningumą ir gyvenant pilnatviškai.
Biblija mirtį interpretuoja kaip perėjimą iš žemiško gyvenimo į amžinąjį gyvenimą arba amžinąją atskirtį nuo Dievo. Senajame Testamente mirtis dažnai suvokiama kaip galutinė būties pabaiga, tačiau taip pat yra numatytos nuodėmės pasekmės, kuriose mirtis tampa pasaulio dalimi. Naujajame Testamente mirtis yra matoma per Kristaus prisikėlimą, kuris nurodo į tikėjimo pagrindą amžinam gyvenimui.
Biblijoje mirtis yra perėjimas į amžinąjį gyvenimą arba amžinąją atskirtį nuo Dievo, priklausomai nuo žmogaus tikėjimo ir darbų. Amžinasis gyvenimas suprantamas kaip buvimas Dievo šviesoje, džiaugsme ir tobulumo būsenoje, o amžina atskirtis – kaip bausmė už nuodėmes. Tai suteikia tikintiesiems viltį ir paskatą gyventi teisingai bei siekti dvasinės tobulybės.
Kaip pakeisti požiūrį į mirtį?
Požiūris į mirtį keičiasi, kai žmogus pradeda ją suvokti ne kaip tragediją ar pabaigą, bet kaip neišvengiamą gyvenimo dalį. Vienas pirmųjų žingsnių – ugdyti sąmoningumą ir gyventi dabartyje. Meditacija ir savistaba padeda paleisti praeitį, sumažinti prisirišimus ir išmokti priimti gyvenimo, visų reiškinių laikinumą. Praktikuojant dėmesingumą, žmogus suvokia, kad gyvenimas yra nuolat kintantis procesas, kurio neišvengiama dalimi tampa ir mirtis. Tai leidžia jausti mažiau baimės ir daugiau ramybės.
Tibeto budistų mokymai apie Bardo būseną siūlo giliau suprasti mirties procesą ir suvokti jį kaip galimybę dvasiniam augimui. Šiame mokyme pabrėžiama, kad pasirengimas mirčiai prasideda dar gyvam esant – ugdant atjautą, dėmesingumą ir gebėjimą paleisti. „Kai mirties šviesa išnyra, tik suvokęs savo proto prigimtį gali rasti išsilaisvinimą,“ teigia Tibeto mirusiųjų knyga.
Atviras dialogas apie mirtį taip pat padeda sumažinti jos baimę. Kalbantis apie mirtį su šeima, draugais ar dvasiniais vadovais, galima geriau suprasti savo ir kitų jausmus bei pasiruošti neišvengiamai pabaigai. Tokios diskusijos skatina atvirumą, susitaikymą ir palengvina baimės naštą. Mirtis nėra pabaiga – tai perėjimas, transformacija. Suvokdami ją kaip neišvengiamą gyvenimo, būties dalį, galime išsilaisvinti iš baimės ir gyventi pilnatviškiau. Kaip sakė Krishnamurti: „Tik supratęs mirtį, gali tikrai pažinti gyvenimą.“ Šis suvokimas ne tik ramina, bet ir leidžia gyvenimui įgauti naujos prasmės.
Ingrida Alonderė
