Mums pažįstamas paprastas, kasdienis žmogaus sąmoningumas, kai esame budrūs, atsakingi už savo veiksmus, pilietiški, t.t. Yra ir dvasinis sąmoningumas, kai remiamės dvasinėmis dorybėmis, aukštesne morale. Žymiai greičiai pavyks pasiekti tikrąjį dvasinį sąmoningumą, nusiteikiant ir praktikuojant jį ne tik kvėpavimo, meditacijos ar maldos metu, bet ir kasdienybės darbų sūkuryje.
Racionalus protas, ieškant sprendimo, pataria pasiremdamas ankstesnėmis patirtimis, rinkdamasis vieną iš jų. Racionalus protas nemato vienybės. Intelektas remiasi žinomais faktais, patirtimis ir reiškinių apibūdinimais. Logikai sunku suvokti vienį, matyti gyvenimą kaip tėkmę, o Visatą kaip gyvą ir sąmoningą.
Kuo dažniau remiamės intuicija, kuri yra sąmoningumo dalis, tuo esame sėkmingesni. Intuicija, kylanti iš dvasinio sąmoningumo, duoda tikslius ir teisingus atsakymus, sprendimus. Žmogaus gyvenimas intelekto pagalba yra valdomas, bet nėra sąlygojamas – tame slypi kūrybos paslaptis. Intelektas pajėgus tik būti kūrybingumo laidininku – jis naudingas, bet pavaldus intuicijai. O aukščiausiai kūrybai būtina pusiausvyra tarp intelekto ir intuicijos. Gyventi tikrame dvasiniame sąmoningume – reiškia išnaudoti maksimalias galimybes visose gyvenimo srityse.
Materialus pasaulis yra tik išorinis apvalkalas dvasiniam gyvenimui, dvasinei sąmonei. Dvasinio sąmoningumo požiūriu, gyvenimas yra vieninga visuma, vienis.
Juk racionalus protas, akcentuojantis skirtumus, orientuotas į problemas, o dvasinė sąmonė su savo platesniu, apjungiančiu santykiu orientuota į sprendimus. Kiekviena natūrali problema turi atitinkamą sprendimą. Racionalus protas mato tik problemą. Dvasinė sąmonė apjungia „problemą – sprendimą“ į vienį, nes visame kame įžvelgia vienovės pasireiškimą.
Aukščiausiai sąmonei viskas tarpusavyje susiję. Visai ne būtina atsidurti dvasinėje sąmonėje, kad mąstyti sąmoningai. Reikia išmokti savo mąstymą pakelti į aukštesnį lygį, dvasinio susivokimo – supratimo lygį. Daugiau pasikliaukime intuicija, o ne mąstykime analitiškai. Susitelkime ne į skirtumus, o į tarpusavio sąryšio visame kame pajutimą, atpažinimą. Matant visa ko vienybę, atsiveriant vieningai Būčiai, Visata duoda mums aiškius sprendimus, atsakymus į iškilusius klausimus.
Vidinėje paieškoje reikėtų orientuotis ne į problemą, o į sprendimą. Jei spręsdami problemą, tikime, kad sprendimas jau yra, lieka tik jį atrasti. Labai svarbu tikėti. Praktiškai reikia stiprinti savo tikėjimą valios ir energijos pagalba. Energija generuoja magnetizmą, kuris pritraukia įkvėpimą. Galinga energija, sustiprinta tikėjimu, geba pritraukti įkvepiančias idėjas, galimybes, problemų sprendimus, bet ką…
Tačiau pasitikėjimas turi kilti ne iš egoistinės puikybės, nepamatuotų lūkesčių, užgaidų, o iš tikėjimo – žinojimo, kad tai teisinga. Tikėjimas neturėtų virsti neatsakingumo, tingumo, nieko nedarymo pateisinimu. Gyventi remiantis dvasine sąmone – reiškia veikti kartu su dvasinės sąmonės srautu, o ne laukti, kad tas srautas viską padarys už mus. Tai energijos ir tikėjimo sąveikos klausimas. Turime būti pilnai susitelkę tame, ką darome, tačiau nereikia įsivaizduoti esant visko kūrėju.
Būna, kad talentingi žmonės pradeda kurti nuostabius dalykus, bet po kurio laiko tai ima silpti, sustoja. Dažnai tai susiję su augančia puikybe. Mintis „tai kuriu aš pats“, tos kūrybos savinimasis blokuoja kūrybinės energijos srautą, kylantį į dvasinę sąmonę, iš kurios sėmėmės aukščiausio įkvėpimo. Kylanti kūrybinė energija dėl egoizmo užstringa ties saulės rezginiu, trečioje čakroje, asmeniniame ego, dėl to nebepajėgia pakilti iki Dvasinės regos, šeštos čakros, sąmonės lygmens. Jei norime būti dvasinės kūrybos procese, reikia atsiriboti nuo „asmeninio dalyvavimo“ ir nukreipti kūrybinę energiją į šeštą čakrą, tarpuakį.
Dirbant, kuriant pakylėkime savo dėmesį aukščiau, link Dvasios – tai sinchronizacija, susiderinimas su dvasine sąmone. Pajutus pirminį kūrybinio įkvėpimo antplūdį, nesistenkime „perimti“ procesą, jį valdyti ar jį savintis. Nereikėtų pasiduoti „amatininkystės“ ar pripažinimo, pelno, kitokios asmeninės naudos pagundai, o vertėtų leisti kūrybai tekėti per save, dalintis ja su pasauliu, žmonėmis.
Sąmoningai kvėpuojant kėlėme smonę kuo aukščiau į dvasines vibracijas. Mokėmės valdyti savo dėmesį, pakylėjus sąmonę į dvasinę Būtį. Prote atrandant sau aktualų klausimą ar problemą, kuriems ieškojome atsakymo, sprendimo, formulavome klausimą, ieškojome atsakymų tokiu būdu:
– susitelkiame dėmesiu į tarpuakį, trečią akį ir kreipiamės į dvasinę sąmonę su klausimu ar problemos sprendimo paieška,
– beasmeniai, tyrai laukiame atsakymo – atliepimo esant savo dėmesiu širdyje, centrinėje čakroje,
– jei atsakymo negauname, konkretizuojame, patiksliname klausimą ar sprendimą, stebime, koks atliepimas širdyje,
– prajaučiame, kuris iš galimų sprendimų yra geriausias, pasirenkame jį ir vėl stebime savo širdyje, koks atliepimas,
– gavus atliepimą, pajutus vedimą, nelaukiame, kol „kažkas už mus padarys“, o veikiame ir liekame dvasinės sąmonės vedime,
– kartais aiškiai suvokiamą atsakymą gauname tik pradėjus veikti, prisiėmus sprendimo atsakomybę.
Aukštos mūsų vibracijos, intensyvus laukimas pritraukia atliepimą, atsakymą, dvasinį vedimą. Bet kokia dvasinė kokybė turi būti įtvirtinta mumyse, „nuleista“ į mūsų pasąmonę. Labai svarbus mūsų pasirinktas nusiteikimas, nuostatos. Meditavome vientisume, džiugume, ramybėje, vienybėje su pasauliu – tai mūsų kūrybos erdvė. Gilios meditacijos rezultatas – dieviškas džiaugsmas, palaima, pilnatvė. Tai kelias į tikrąjį dvasinį sąmoningumą, dvasinį gyvenimą.
Lina Rudaitienė
