Gyvenimas yra kelionė, kupina džiaugsmų ir išbandymų, tačiau neišvengiamai ateina momentas, kai žmogus turi palikti šį pasaulį. Mirtis yra slėpinys, dažnai lydimas baimės, nežinomybės ir neišsakytų klausimų. Šiuo jautriu gyvenimo tarpsniu sergančiajam ir jo artimiesiems tampa svarbi ne tik medicininė pagalba, bet ir dvasinis palydėjimas – sielovadinė rūpyba. Tai nėra vien religinių apeigų atlikimas; tai yra jautrus, šiltas ir žmogiškas palydėjimas į ramybę.
Mirties baimė ir jos įveikimas
Sergantis žmogus dažnai išgyvena įvairius jausmus – mirties, kančios, išsiskyrimo baimę, rūpestį dėl nebaigtų darbų, kaltės jausmą. Sielovados specialistas yra tas, kuris gali padėti jam susitaikyti su savo baigtinumu, atrasti ramybę ir suvokti, kad mirtis nėra bausmė, o natūralus gyvenimo virsmas. Tik sąmoningai priėmus šį etapą, įmanoma iš tikrųjų išsilaisvinti iš vidinės kančios ir baimės.
Kodėl svarbu kalbėti apie mirtį?
Mūsų visuomenėje mirtis dažnai lieka nutylėta, tačiau būtent atviras pokalbis gali padėti sergančiajam ir jo artimiesiems ją priimti be panikos ir nevilties. Pokalbis su sielovadininku leidžia žmogui pasidalinti savo abejonėmis, nerimu, neišsakytomis mintimis. Kalbėjimas apie mirtį nereiškia, kad ją prišaukiame – priešingai, tai būdas išmokti gyventi ramiai, suvokti jos neišvengiamumą ir rasti prasmę net paskutinėse savo dienose.
Sielovadinė pagalba – ne tik ligoniui, bet ir šeimai
Mirtis paliečia ne tik sergantįjį, bet ir jo artimuosius. Netekti mylimo žmogaus yra vienas sunkiausių gyvenimo išbandymų, todėl svarbu, kad šeima gautų emocinę ir dvasinę paramą. Sielovadininkas padeda artimiesiems priimti šį neišvengiamą procesą, susitaikyti su netektimi ir rasti ramybę. Gedėjimo metu ši pagalba tampa ypatingai reikšminga, nes leidžia artimiesiems išgyventi netektį sąmoningai, be prislėgtos kaltės ar neišsakytų jausmų naštos.
Kančia – ne bausmė, o kelias į vidinę ramybę
Sergančiajam kyla klausimų: „Kodėl man?“ „Kodėl turiu kentėti?“ Kartais liga suvokiama kaip bausmė, tačiau sielovadinė pagalba leidžia į ją pažvelgti kitaip – kaip į žmogaus gyvenimo dalį, kuri gali tapti vidinio augimo, susitaikymo ir prasmės atradimo momentu. Kančia nėra beprasmiška, jei ji padeda išsivaduoti iš praeities nuoskaudų, suprasti gyvenimo vertę ir atrasti dvasinį ryšį su savimi bei kitais.
Ryšys – svarbiausias išlydėjimo į amžinybę elementas
Sielovadinis palydėjimas yra paremtas giliu žmogišku ryšiu. Ligonis neturi jaustis vienišas savo paskutinėje kelionėje – jam reikalingas žmogus, kuris būtų šalia, laikytų už rankos, ramintų balsu, liudytų jo gyvenimo vertę. Sielovadininkas yra tas, kuris primena, kad net ir paskutinėmis akimirkomis žmogus yra svarbus, vertingas, mylimas.
Sielovadinė pagalba – oriam atsisveikinimui
Mirtis gali būti ne siaubinga pabaiga, o ramus perėjimas į kitą būties būseną. Kai žmogus iškeliauja suvokdamas savo gyvenimo pilnatvę, atleidęs sau ir kitiems, atsisveikinęs su artimaisiais, jo siela nurimsta. Sielovadinė pagalba yra pagalba ir dovana – tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems, nes ji leidžia išlydėti žmogų su pagarba, meile ir ramybe.
***
Sielovadinė rūpyba yra švelni globa, kuri padeda žmogui iškeliauti iš šio pasaulio oriai ir su ramybe širdyje. Tai – ne tik tikėjimo, bet ir gilios žmogiškos atjautos išraiška, leidžianti kiekvienam jaustis vertingam iki pat paskutinės akimirkos. Ji tampa šviesa, kuri prasklaido baimę ir neapibrėžtumą, apgaubdama sergantįjį ir jo artimuosius šiluma, supratimu ir pagarba.
Svarbiausia – kad nė vienas nepaliktų šio pasaulio vienišas, o būtų apkabintas rūpestingų rankų ir besąlygiškos meilės. Sielovada – šviesa žmogaus išlydėjime į amžinybę.
Ingrida Alonderė
