Mus supantis pasaulis susideda iš dviejų dalių: tankios dalies, pro kurią kiaurai negalime praeiti, ir tuštuminės, pro kurią galime laisvai judėti. Tarp jų yra skirtumas, kuris nulemia mums pasirenkant savo maršrutą. Jis visada eina per tuštuminę pasaulio dalį. Mes ją tarsi užpildome savimi, ir būtent šis veiksmas, „tuštumos užpildymas“, yra pirminė mūsų noro judėti priežastis.
„Siekis užpildyti tuštumą“ yra viena iš mūsų pasaulio taisyklių. Pavyzdžiui, palieskite kempine vandens paviršių – po kurio laiko ji bus visiškai prisisotinusi, vanduo užpildys visas joje esančias tuštumas. Tas pats vyksta ir visais kitais atvejais. Pažvelkime į medžius, augančius palei kelią – jie siekia užpildyti juos skiriančią tuštumą.
Gyvenimo maršrutai
Mus supanti tuštuma visada tam tikru mastu užpildyta – kitų žmonių, gyvų subjektų ar negyvų objektų, praeities ar ateities apraiškomis. Ir pats judėjimas yra būtent būdas užpildyti šią tuštumą – taip, kad visos erdvės tankis artėtų prie tam tikros vidutinės vertės. Mes tai jaučiame – juk yra skirtumas tarp pirmapraeivio, praminančio savo kelią, pojūčių ir pojūčių, kurie kyla judant jau pramintu keliu.
Prisiminkime, kiek daug trumpesni atrodo maršrutai, kuriais jau esame kelis kartus ėję. Bet tik tuo atveju, jei patys jais esame ėję. Jei einame kito žmogaus pasirinktu maršrutu, jis, priešingai, pailgėja. Pojūtis paradoksalus – žinome, kad atstumas išlieka tas pats, bet atrodo kitaip. Ir tai mūsų neklaidina.
Jei mūsų judėjimas priverstinis, mūsų energija gali būti labiau išeikvojama. Arba netgi atsigręžti prieš mus – jei judame taip, tarsi judėtume prieš savo valią. Kai judame laisvai, vedami tik savo interesų, energiją galime absorbuoti, paversti savo galia.
Judėjimas savo keliu
Tačiau tuštuma retai kada būna išties tuščia. Paprastai erdvė, kuria judame, jau turi tam tikrą tankį, užpildyta kitų ar mūsų pačių, jei jau esame keliavę tuo pačiu maršrutu. Galima sakyti, kad su kiekvienu judesiu sukuriame šviečiančią giją, užpildytą mūsų vibracijomis – tarsi pėdsaką, kuris seka kiekvieną iš mūsų, formuodamas raštą, kurį klojame visą savo gyvenimą. Šis pėdsakas egzistuoja objektyviai ir keičia erdvės savybes.
Jei judame savo pramintais takais, jie rezonuoja su mumis, sumažindami pasipriešinimą, kurį turime įveikti. Natūralu, kad tai taip pat sumažina mūsų gebėjimą generuoti energiją, todėl maršrutai, kuriais jau praėjome, tampa neįdomūs. Tačiau jie vis tiek jutimiškai trumpesni, nes jiems įveikti reikia mažiau energijos.
Tačiau jei judame maršrutu, kuriuo kažkas kitas praėjo prieš mus, per erdvę, užpildytą kažkieno kito „šleifu“, pasipriešinimas padidėja, ir jį įveikti sunkiau. Mes negeneruojame energijos, o tik stumiamės per erdvę, jau užpildytą kažkieno kito. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kiek išreikštas mūsų individualumas, kokios stiprios mūsų pačių vibracijos.
Kai kuriems žmonėms sunku prisiversti pereiti „tuštumą“, tapti „pionieriais“. Jiems daug lengviau sekti paskui ką nors, elgtis kaip visi. Jie gali lengvai prisiderinti prie kitų žmonių vibracijų, kurias turi visi žmonės. Todėl jie stengiasi sekti keliais, kuriais jau praėjo kiti. Galima sakyti, kad kitokie keliai jiems neegzistuoja, jie jų tiesiog nemato. Tokiems žmonėms erdvė susiaurėja iki jau sukurtų gyvenimo audinio raštų.
Būties audinio gijos
Mes galime atsekti gyvenimo audinio raštus ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir savyje, kurdami „švytinčią sferą“, kuri yra visų mūsų nukeliautų maršrutų holograma. Tai yra svarbiausias dalykas mumyse, ką galime sukurti per savo gyvenimą. Tai lemia mūsų galią sąveikaujant su išorinio pasaulio struktūromis. Tačiau ši sfera sukuriama ir pildosi naujomis gijomis tik tada, kai judame savo keliu, tapdami „pionieriais“.
Mes gyvename „lūkesčių lauke“, o tai reiškia, kad iš mūsų visada tikimasi tam tikrų veiksmų. Galėtume sakyti, kad supančioje erdvėje tvyro įtampa, kurią galima sumažinti tik darant tai, ko iš mūsų tikimasi. Pasisveikinant, atsakant į klausimą, palinkint „į sveikatą“ kam nors nusičiaudėjus ir panašiai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad elgiamės laisvai – juk niekas mūsų neverčia. Tačiau visi tokie veiksmai yra užprogramuoti. Ir mes tam tikru būdu elgiamės ar judame, kad sumažintume tą įtampą, kad harmonizuotume mus supantį lauką.
Tuštumos užpildymas
Žmonės, kurie susisiekė su vieningu būties lauku, iš tiesų kuria pasaulį. Jie palaiko jo stabilumą kiekvieną savo egzistencijos akimirką. Tačiau nieko daugiau – mintis, kad mūsų pasaulis yra netobulas, jiems net neateina į galvą. Ir negali ateiti – šis pasaulis tampa vienintele realybe, kurios dalimi jie tapo.
Tuštuma, per kurią juda mūsų kūnas, jausmai ir mintys, nėra tuščia – ji užpildyta daugybe vibracijų, kurios stengiasi suderinti mus su savimi ir priversti judėti nustatytais keliais. Pasaulis yra sukurtas taip, kad suvestų visus prie bendro vardiklio, vidurkio.
Kaip išlikti savimi
Kad liktume savimi, reikia stengtis ne įsitraukti į veiksmus, jausmus ar mintis – jei jie juda tarsi savaime, darniai vienas su kitu, neprarandame energijos. Tačiau negalime neįsitraukti – kol nepajuntame savo centro savyje, savo individualumo, kurio pulsavimas gali tapti mūsų vidiniu atramos tašku. Kol to neatradome savyje, pasaulis mus nuolat traukia – tiek iš apačios, tiek iš viršaus – ir mes tiesiog negalime atsispirti jo kuriamų laukų įtampai.
Pajutę įtampą, galime arba „plaukti pasroviui“, sekdami įprastais keliais, eikvodami savo jėgas išorės struktūrų harmonizavimui. Arba galime judėti „prieš srovę“, padidindami įtampą iki kritinio lygio, po kurio iki šiol mus valdęs laukas sunaikinamas. Pats mechanizmas mums pažįstamas – pavyzdžiui, ramybės išlaikymas įvairių ritualų, meditacijų metu, kvėpavimo sulaikymas arba įprasto ritmo keitimas, ilgalaikis badavimas ir pan.
Laukas, kurio įtampą didina mūsų veiksmai ar neveikimas, siekia mus atstumti, grąžindamas mums laisvę. Arba jis keičiasi pagal mūsų pageidavimus ir poreikius, įgaudamas formą, kuri rezonuoja su mūsų individualumu, prisitaiko prie jo.
Mąstymas visada susijęs su pasirinkimo būtinybe, o jei mylime visą pasaulį, mums nereikia apie nieką galvoti. Kai mąstymo procesai nutrūksta, jiems skirta jėgos dalis išlaisvinama ir gali būti transformuojama į meilės energiją, kuri maitina būties audinį, jungiantį pasaulį ar jo dalį į vieningą visumą.
Tuomet dvasinės šviesos galia apgaubia visus pasaulio audinio elementus, užpildydama juos skiriančias tuštumas. Tuštumo užpildymas paskatina mus vibruoti autentišku tonu. Jei mylime visus žmones, skirtumai tarp jų mums tiesiog nustoja egzistuoti. Beasmeniai dvasine meile mylintis žmogus visada praranda savo individualumą, tapdamas visumos dalimi ir palaipsniui joje ištirpdamas.
Lina Rudaitienė
