Visiems patinka juoktis. Kodėl? Nes pasijuokus mes jaučiamės geriau, į viską žvelgiame paprasčiau. Ir problemos nebeatrodo tokios didelės, ir sprendimai lengviau randami. Gyvenimas tarsi prisipildo šviesiausių spalvų.
Visgi mūsų visuomenėje vyrauja kiek iškreipta juoko tradicija, nes labiau įprasta juoktis iš kito nesėkmės, pasakyto žodžio, keistos išvaizdos, kitokios pasaulėžiūros arba tiesiog, be priežasties… Mes tai vadiname patyčių kultūra.
Įdomu, kad pasijuokus iš kito, mes trumpai jausimės gerai, bet po to lieka „neskanumo” pojūtis. Juolab, kad esame visi ne kartą patyrę, kai juokiamasi, šaipomasi ir netgi tyčiojamasi iš mūsų, ir tikrai pamename, kaip tai buvo nemalonu.
Nenagrinėsiu patyčių kultūros priežasčių, bet manau, kad kiekvienas žmogus, net kentejęs nuo patyčių, gali sąmoningai pasirinkti elgtis kitaip – tai mūsų valioje, reikia tik panorėti. Ir pirmas žingsnis į tai yra gebėjimas pasijuokti iš savęs. Antras – pagarba ir tolerancija.
Kai juokiamės ir džiaugiamės nuoširdžiai, prisipildome tyro, vaikiško juoko. Tai mus pakylėja, įkvepia drąsiems dalykams, suteikia pasitikėjimo, pripildo prasmingumu, sustiprina. Tai įkvepia atviram bendravimui su pasauliu, žmonėmis. Juk mes esame socialinės būtybės, mums visiems kaip oras reikalingas bendravimas.
Todėl verta dažniau praktikuoti juoko kultūrą, ne žeminančią ar niekinančią, o pagarbią, orią, vaikiškai tyrą. Tokią, kurios dėka jausimės tarp žmonių saugūs, reikalingi, prasmingi, tuo pačiu būdami savimi. Tai moko priimti save ir kitą tokiais, kokiais esame ir džiaugtis bendrabūviu. Argi tai ne kelias į tikrą laimę?
Lina Rudaitienė
