Daugeliui žmonių protas ir sąmonė yra tai, ko negalime kontroliuoti. Prisiminkime įkyrias mintis, kurių labai sunku atsikratyti, arba nuolatinį įsitraukimą į situacijas, kurios su mumis neturi nieko bendra. Arba kaip sunku gali būti susikaupti ties problema net kelias minutes. Atidžiai įsižiūrėjus, lengva atrasti, kad mūsų sąmonė egzistuoja beveik nepriklausomai nuo mūsų – daug labiau nepriklausoma nei mūsų fizinis kūnas.
Mūsų sąmonė iš tiesų egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų pačių, lygiai kaip ir mūsų kūnas. Skirtumas tas, kad mes išmokome valdyti savo kūną, bent jau judėjimo lygmeniu. Tačiau mes nemokame valdyti savo proto ir sąmonės. Žmonės įpratę manyti, kad jų sąmonė ir jų „aš“ yra viena, kad gebėjimas valdyti savo mąstymą yra jiems būdingas. Ir jie tuo įsitikinę nepaisant to, kad beveik kiekviena mintis, kylanti jų galvose, liudija priešingai. Juk mąstymas klusniai keičiasi reaguodamas į jiems primestą minčių srautą. Srauto, kurio jis nė kiek negali kontroliuoti.
Gyvenimas yra ritualizuotas
Priežastis, kodėl to nepastebime, paprasta – mūsų gyvenimas yra ritualizuotas. Diena iš dienos einame tuo pačiu maršrutu, darome vis tuos pačius dalykus ir kone visada taip pat. Natūralu, kad mūsų sąmonės srautas taip pat tampa įpročiu ir todėl nuspėjamu. Jame galime rasti nuoseklių elementų, kuriuos priimame kaip savo ir kuriuos stengiamės visada išsaugoti.
Pavyzdžiui, tai atsispindi mūsų santykiuose su kitais žmonėmis. Mūsų savęs įsivaizdavimas yra kita aplinkinių žmonių – tų, su kuriais lyginame save – įvaizdžio pusė. Kol žmonės elgiasi mums pažįstamu būdu, jaučiamės patogiai – „mintys“, kurias priimame kaip savo, išlieka stabilios. Tačiau vos tik žmogus pradeda keistis, iš karto kyla nerimas – net jei pokyčiai yra į gerąją pusę.
Tai lengva pastebėti – pabandykite, būti „labai geras“ mylimam žmogui, bent vieną dieną. Numatykite jo norus, darykite viską, kad jis būtų laimingas, ir taip toliau. Iš karto pajusite jame kylančią įtampą. Galimas ir priešingas variantas: jei staiga aprėkiate žmogų, kuris to nesitiki, jo savivertė beveik akimirksniu sugriaunama. Priežastis nėra šaukimas ar baimė – jei rėkimas yra jūsų įprastas bendravimo su kitais būdas, tai neturės jokio poveikio.
Esmė čia yra netikėtas ir drastiškas kito žmogaus elgesio ir jo įvaizdžio, tai yra, mūsų suvokimo apie jį, pokytis. Štai kodėl žmonės taip bijo pokyčių. Kol prote egzistuoja stabili pasaulėjauta, išlieka kontrolės jausmas. Tačiau jei įprasta pasaulio struktūra sutrinka, tada mąstymas tampa chaotiškas ir visiškai nekontroliuojamas. Ta pati baimė veikia atvirkščiai, kai mes patys pasirenkame elgtis nenuspėjamai.
Autentiškumas
Mes kone paniškai bijome, vengiame originalumo, unikalumo. Mums autentiškumas asocijuojasi su kažkuo nepažiniu, išsišokimu, galinčiu atnešti nesaugumą, sunkumus, problemas.
Nors iš tiesų tai gali turėti savo privalumų. Juk chaotiškas mąstymas leidžia aiškiau pamatyti pasaulį, kuriame gyvename, tokį, koks jis yra. Problema ta, kad pirmiausia pradedame matyti jo bauginančiąją pusę.
Mes mokame fiziškai prisiderinti prie įvairių aplinkybių. Kai reikia, galime ne tik atitinkamai judėti, pavyzdžiui, bėgti, pakentėti troškulį ar alkį, rengtis taip, kaip reikalauja etiketas ar tradicija. Arba improvizuoti, prisitaikant prie netikėtų aplinkybių.
Tačiau mąstyti nestandartiškai, savarankiškai ar originaliai, kūrybiškai reikia drąsos. Vadinasi, mes iš savo fizinio kūno galėtume pasimokyti autentiškos sąmonės raiškos.
Kūnas ir sąmonė
Fizinis kūnas ir sąmonė yra dvi vienos visumos pusės. Kai raumenys yra suderinti su konkrečiomis vibracijomis, tai yra, kai žmogus patenka į tam tikrą būseną, sąmonė susiderina su atitinkama energijos ir informacijos matrica, kurioje yra visos žinios apie tą pasaulį, kuriame esame.
Tai analogiška meditacinėms technikoms: ilgalaikė dėmesio koncentracija į objektą leidžia mums tapti panašiems į jį. Tuo pačiu tai keičia mūsų fizinio kūno vibracijas. Šis pokytis automatiškai pakeičia kūno bangų struktūrą – sąmonę. Tai leidžia mums prisijungti prie atitinkamos energijos matricos ir įgyti išsamų supratimą apie tą objektą.
Ir atvirkščiai – kai sąmonė, pavyzdžiui, įeina į rezonansą su kokia nors būsena – kai esame labai laimingi arba labai nelaimingi, mus supantis pasaulis atliepdamas atitinkamai pasikeičia.
Nustokime priešintis
Norėdami suprasti bet kokią situaciją, kurioje atsiduriame, tiesiog turime nustoti jai priešintis. Pakanka plaukti pasroviui, atliekant visus veiksmus, kurių iš mūsų reikalauja situacija. Tuo pačiu metu keičiasi mūsų raumenų įtampų ritmas taip, kad mes visiškai į jį pasineriame, leisdami savo sąmonei prisijungti prie situacijos energetinės matricos.
Tuomet atsiranda intuityvus supratimas apie tai, kas vyksta, leidžiantis mums veikti efektyviausiai – pasiekti geriausių rezultatų. Ir atvirkščiai, norint tai pakeisti, tereikia palaikyti ryšį su vienu iš galimų realybės variantų, pavyzdžiui, išlaikant pasitikėjimą, kad „viskas bus gerai“. Šiuo atveju pasaulis klusniai keičiasi pagal mūsų supratimą apie jį.
Problema ta, kad nei kūnas, nei ypač sąmonė mums nepaklūsta. Žinoma, jie yra mūsų individualumo įsikūnijimas, tačiau šis įsikūnijimas yra dalinis, nulemtas pasaulio, kuriame atsiduriame, vibracinės struktūros. Teoriškai galėtume juos įvaldyti – mūsų tikroji savastis pasižymi didesniu išbaigtumu, leidžiančiu mums kontroliuoti tiek kūno, tiek sąmonės vibracijas. Galėtume keisti pasaulį, kuriame atsiduriame.
Savastis tarp kūno ir sąmonės
Tam tereikia, kad mūsų savastis būtų tarp kūno ir sąmonės, tarp minčių ir regimojo pasaulio objektų, tarsi tuštumoje. Tačiau mes net negalime įsivaizduoti tokio egzistavimo. Noras įsikūnyti išorinėse struktūrose yra beveik nenugalimas. Tas pats ir su mintimis, kurios juda pažįstamu, nusistovėjusiu keliu. Dėl to nelieka resursų mūsų pačių kūrybinei raiškai.
Jei galėtume suderinti savo kūną ir sąmonę, pusiausvyra būtų sukurta natūraliai. Viskas priklauso nuo energijos – kai kūno ritmai rezonuoja su sąmonės ritmais, mūsų savastis gali laisvai veikti. Visiškai susijungdami su savo kūnu ir išmokdami valdyti savo vibracijas, galime tapti kūrėjais. Tačiau tam turime atsisakyti savo įpročio būti praeityje ar ateityje ir visiškai pasinerti į dabartį.
Mūsų protas visada prieštarauja mūsų kūnui. Mes visada norime to, ko neturime, o tai, ką jau turime, labai greitai mums nustoja turėti prasmę. Mes tikime, kad iš tiesų kažką „turime“, nors pats „turėjimo“ troškimas yra nuosavybės santykių nestabilumo atspindys. Jei mes viską turėtume, nebūtų noro turėti.
Kūnas yra tiek įsitempęs, kad pasaulėvaizdis tampa ne realybės aprašymu, o jos neigimu. Kūno vibracijos disonuoja su sąmonės vibracijomis, o dėl to atsirandanti įtampa atima beveik visą mūsų energiją. Be to, šis disonansas nuolat atkartojamas – štai kodėl taip sunku ištrūkti iš nuosavybės, savinimosi spąstų.
Kai žmogus atiduoda ką nors vertingo, jis beveik visada gailisi to, ką atidavė, ir šis gailestis skatina jį siekti kažko mainais. Ir atvirkščiai, jei bandome pakeisti savo įprastus mąstymo modelius, dažnai susiduriame su tiesioginiu pasaulio pasipriešinimu – materialiniais rūpesčiais. Šie nukreipia mūsų mintis į įprastą būties modelį, kuriame pinigai yra svarbiausi.
Vis dėlto šis mechanizmas gali veikti tik tada, kai esame visiškai įsitraukę. Būtent mūsų savastis sujungia priešingas vibracijas ir leidžia joms egzistuoti, veikti kartu. Jei mums pavyks su niekuo nebesitapatinti, susigrąžinsime visą savyje slypinčią galią. Tada atsivers durys į tikrąjį pasaulį ir, svarbiausia, kelias, vedantis į savastį, kur galėsime pažadinti savo dvasinę prigimtį.
Lina Rudaitienė
