Žinome, kad yra laimingų dienų, kai mums labai lengva judėti, nematome kliūčių, su kuriomis susiduriame. O tiksliau, šios kliūtys mums tarytum neegzistuoja. Visi epizodiškai turime gerą nuotaiką. Kartais dėl kažkokių priežasčių rezonuojame su aukštesnėmis būsenomis. Pavyzdžiui, pabundame pakylėtos nuotaikos be kažkokios akivaizdžios priežasties. Kartais mums nutinka kažkas netikėtai gero arba viskas yra tiesiog gerai.
Visos „laimės dienos“ turi kai ką bendro. Tai nuotaika – juk kai džiaugiamės, mums pradeda sektis ir atvirkščiai, kuo esame laimingesni, tuo labiau sekasi. Atrodytų, liūdesys atbaido sėkmę. Aišku, kad yra ne tik šios dvi būsenos – yra normali, įprasta nuotaika, kurioje praleidžiame didžiąją savo gyvenimo dalį. Džiaugsmas ir liūdesys taip pat gali būti skirtingi – nuo lengvos šypsenos iki visiškos laimės jausmo, nuo lengvo nusivylimo iki giliausios depresijos.
Prisiminkime „juodas dienas“, kurių metu mus persekiojo nesėkmės. Ir tą „spaudimo“ būsena, kurią patyrėme tomis dienomis – tarsi būtume kažkur „į dugną“ nugrimzdę. O atėjus „šviesioms dienoms“, būsena pasikeitė į priešingą – jautėmės „labai lengvais“. Kartais iki tokio masto, kad atrodė, galėtume pakilti ir skristi. Šie pojūčiai mūsų neapgauna…
Laimės paieškose
Mūsų pasaulį sudaro daugybė lygmenų, kai kurie iš jų yra arti mūsų dvasinės būties centro, o kai kurie – „periferijoje“. Galime judėti tarp jų, pereiti iš vieno lygio į kitą – kuo labiau centruoti esame, tuo mums labiau sekasi. Kadangi mūsų „būties centras“ yra mūsų pačių pasaulio ištakos, realybės dalis, kuri labiausiai rezonuoja. Ir kuo toliau nuo jo, tuo chaotiškesnė mus supanti tikrovė.
Kuo vientisesni esame, tuo daugiau mūsų gyvenime yra „šviesių etapų“. Ir tam tikrame lygmenyje „juodi etapai“ visiškai išnyksta – viskas mums pavyksta kuo puikiausiai – prasideda „pasakiškos sėkmės“ laikotarpis. Įprastai perėjimo į kitą emocinę būseną būdas yra tai, ką galime pavadinti nuotaikos rezonansu. Norėdami pereiti į norimą lygmenį, turime prie jo prisiderinti.
Tačiau viskas nėra taip paprasta – be pačių norų, yra neatsiejamas rodiklis – jų patenkinimo laipsnis. Tai tarsi kūniška nuotaika – kuo ji arčiau optimalios, tuo sėkmingiau pakelia mus į aukštesnį lygį.
Nuotaikos
Nuotaika turi daug niuansų. Tačiau svarbiausios mums yra trys pagrindinės vibracijos – džiaugsmas (gera nuotaika), liūdesys (bloga nuotaika) ir normali (rami nuotaika). Normali – emocinė būsena, kurioje būname dažniausiai. Ir kurią mes naudojame kaip atskaitos tašką. Taip pat yra ketvirta nuotaika, su kuria susiduriame gana retai – laimės būsena, kai esame harmonijoje su savimi ir visu pasauliu. Tai „dvasinė nuotaika“.
Kūnišką džiaugsmą jaučiame troškimo patenkinimo momentu, liūdesį patiriame, kai stipraus troškimo neįmanoma patenkinti, o norma yra patenkintas troškimas – tai yra troškimų nebuvimas. Žmonėms tai dažniausiai asocijuojasi su „persisotinimu“. Ketvirtas lygis – kai sustojame troškimo tenkinimo akimirką – žinome, kad galime gauti tai, ko norime, bet darome pauzę. Laukimas visada malonesnis nei pats noro patenkinimo procesas.
Žinome, kaip galime „pradžiuginti save“. Skanus maistas, puodelis kavos, susitikimas su gerais draugais, įdomi knyga, filmas, koncertas, išvyka į gamtą ir t.t. Bet mes žinome ir ką kita – „džiaugsmas“, pasiektas išorinių stimuliacijų pagalba, greitai išnyksta. Ir tas pats dirgiklis po kurio laiko nustoja veikti. Tai, pirma, ir, antra, yra būsenų, kai niekas mūsų nedžiugina.
Ne paslaptis, kad daugelis žmonių gyvena būtent pagal šį principą – ginčijasi, kad vėliau susitaikytų, „įsižeidžia“ tam, kad sulauktų paguodos ir pan. Tačiau taip toli nenuesime, jei savo resursus naudosime vidiniams ir išoriniams prieštaravimams neutralizuoti. Jei mums nuolat reikės „nuskausminamųjų“ arba „džiaugsmo stimuliatorių“.
Kas yra tikroji laimė?
Turime visiškai priimti save. Galime pripažinti, kad padarėme kažką ne taip, tačiau šis pripažinimas neturėtų būti emocinis. Neturėtume savęs laikyti blogu – mes esame tokie, kokie esame ir visada galime kažko naujo išmokti. Dar reikia nustoti konfliktuoti su pasauliu, priimti jį. Ir, svarbiausia, visada siekti užsibrėžtų tikslų. Išmokite priimti galutinį sprendimą ir visada jį įgyvendinti. Tada mumyse pabus vidinio džiaugsmo šaltinis.
Visgi tikras džiaugsmas aplanko, kai pasiekiame tikslus, kuriuos pasirinkome patys, o ne įpirštus iš šalies. Siekti tokių tikslų reiškia priartėti prie savo gyvenimo būties centro. Tai yra vidinio džiaugsmo kelias. Kuo dažniau pasieksime būtent savo tikslus, gimusius mūsų viduje, Sieloje, tuo giliau bus pažįstama tikroji džiaugsmo būsena, laimė, pilnatvė. Ir tuo dažniau mus lydės sėkmė.
Lina Rudaitienė
