Kiekvienam yra svarbi asmeninė erdvė. Gyvenime nuolat darome tai, ką reikia, arba pasineriame į kažką malonaus. Galime galvoti apie užduotis, kurias turime atlikti šiandien, galime tiesiog klausytis geros muzikos arba leisti savo įprastam vidiniam monologui nuklysti į vaizduotės pasaulį. Buvimas asmeninėje erdvėje suteikia mums tikrą pasitenkinimą.
Kai žmogui susikaupia sudėtingos problemos, jam sunku pasinerti į save. Tokie žmonės siekia bendravimo, jiems sunku būti vieniems. Galbūt jie blogai jaučiasi savo problemų perpildytoje asmeninėje erdvėje ir ieško būdų, kaip grįžti į save?
Nesunkiai ištrauksime artimą žmogų iš nelabai įdomių ar svarbių veiklų, jei pasiūlysime kažką įdomesnio ar svarbesnio. Ir mus ištraukti lengva įdomiomis temomis. Bet mums kone niekada nepasiūloma nieko įdomaus. Dažniausiai viskas susiveda į nuolat pasikartojančias problemas darbe ar santykiuose su kuo nors, ir mes aiškiai matome, kad daugeliu atvejų mūsų patarimų iš tikrųjų nereikia – dažniausiai jie iš karto sukritikuojami.
Gyvename apsupti žmonių, turinčių savo tikslų ar svajonių. Ir mes privalome su jais bendrauti, net jei tam nėra jokios svarbios priežasties. Kai esame šalia žmogaus, kuris mus domina, jaučiame bendras vibracijas, kurios mus jungia. Mums nieko daugiau nereikia, todėl netgi tyla gali būti mums patogi bendrabūvio būsena.
Tačiau rūpesčiuose gyvenantis žmogus turi tam tikrų poreikių. Jam reikia matomų dėmesio ženklų, todėl jei jis mumis domisi, beveik visada bando mus įtraukti į savo problemas. Jo požiūriu tai tėra noras „pasitarti“. Su kuo geriau pasikalbėti apie sunkius dalykus, jei ne su artimu žmogumi? Iš tikrųjų jam nereikia mūsų patarimo – daugeliu atvejų jis viską darys savaip.
Išėjimas iš asmeninės erdvės
Jam reikia, kad išeitume iš savo asmeninės erdvės ir įžengtume į jo „vidinį pasaulį“ – visa kita nesvarbu. Kad išklausytume jį, pabūtume kartu. Tačiau norėdami patekti į jo „pasaulį“, turime išeiti iš savojo, nutraukdami daugybę gijų, kurios mus ten laiko. Iš principo tai įmanoma, klausimas, kur lieka mūsų asmeninė galia. Dažniausiai ji lieka būtent ten, iš kur išėjome.
Svarbiausia žmogui yra galimybė įtraukti kitą į savo vidinį pasaulį. Kadangi matomi ir nematomi motyvai yra prieštaringi, tie, kuriuos įtraukinėja, gali jaustis apgaudinėjami. Todėl pirmoji reakcija yra noras likti ten, kur buvome anksčiau. Arba klausytis kito žmogaus „automatiškai“, tuo pačiu toliau galvojant apie savo reikalus.
Prisiminkime, kiek kartų tiesiog linksėjome galva kam nors, bandančiam su mumis bendrauti, arba ką prisimename iš paskutinio „įprasto“ pokalbio su juo. Labai dažnai mes visiškai nieko neprisimename – tiesiog todėl, kad mūsų dėmesio ten nebuvo. Bet mes taip pat nebuvome ten, kur norėjome grįžti, mūsų problemų sprendime ir interesų įgyvendinime. Kyla klausimas: kur mes buvome tuo metu?
Kai mes įsitraukiame į ką nors, tai suvokiame kaip „įsikūnijimo situaciją“, kaip savo paties tąsą, o išėjimą iš šios situacijos – kaip dalies savęs sunaikinimą. Pavyzdžiui, tie, kuriems nebuvo leista įgyvendinti savo fantazijų, tampa svajotojais – taigi dalis jų dėmesio lieka fantazijų pasaulyje. Tai gali atrodyti gerai, bet mūsų vidinės dalys viena kitą atstumia kaip panašūs krūviai, ir pasauliai, kuriuose svajonės įsikūnija, mums tampa neprieinami.
Štai kodėl mes taip priešinamės bet kokiems bandymams mus išstumti iš vietos ar būsenos, kurioje ką tik buvome. Net jei tai nereikšminga. Įsivaizduokite, kad per paskutines penkias siužeto kulminacijos minutes esate atitraukiami nuo televizoriaus ekrano. Arba aptinkate, kad yra išplėšti paskutiniai keli jus labai sudominusios knygos puslapiai.
Tikslingumas
Mums svarbu, kad būtume nuvesti iki galo arba pasiektume tikslą. Net jei visiškai nepasitikime vedančiuoju – pavyzdžiui, madingų detektyvinių istorijų ar moterims skirtų romanų autoriumi. Tokiu būdu mes atsisakome savo asmeninės erdvės, išeidami iš jos, arba įsileidžiame kitą į savo asmeninę erdvę.
Būtent taip mes elgiamės kasdieniame gyvenime. Kone kiekvienas turi daugybę nepabaigtų darbų. Todėl, kad tikimės, jog kažkas kitas juos užbaigs už mus. Nuolat tikimės, kad ši problema bus išspręsta be mūsų dalyvavimo, bet taip niekada neįvyksta. Mūsų siekiai susiję su mūsų gyvenimo audiniu, o visi kiti turi arba savo audinį, arba išorinius audinius, kuriuose dalyvauja.
Tai vyksta beveik nuolat – kiekvienas iš mūsų turime per daug darbų, įsipareigojimų. Kai ką nors darome, mums nuolat primenama, ką dar turime padaryti – tarsi būtume ištempti link „nepasiektų tikslų“. Todėl vos tik įveikę daugiau nei pusę atstumo, skiriančio mus nuo siekio, mūsų vidinė galia „nusprendžia“, kad tikslas jau pasiektas, ir atsigręžia į kitus tikslus.
Ir tada nutinka vienas iš dviejų dalykų: arba mums nepavyksta pasiekti to, ką jau buvome beveik pasiekę – tokių atvejų buvo daug kiekvieno gyvenime. Arba pasiekiame tam tikrus tikslus, bet visiškai nesame patenkinti rezultatais, nebent galbūt kaip priežastimi juos švęsti – tokių atvejų greičiausiai prisimintume dar daugiau.
Susiskaidymas
Mes esame tarsi išplėšti iš savo asmeninės erdvės. Esame tiesiogine prasme sudraskyti, įkūnyti daugybėje „atplaišų“, kurios yra tų patirčių, su kuriomis kadaise susidūrėme, dalys. Tai pasireiškia, pavyzdžiui, vidiniu monologu, kuris niekada nenutrūksta prote. Tai pasireiškia nesugebėjimu susikaupti ties vienu dalyku. Tai pasireiškia nesugebėjimu užbaigti tai, ką pradėjome…
Kiekvienas iš mūsų turime kūrybinį talentą, kuris leidžia mums užbaigti bet kokį pasitaikantį „įvykių siužetą“. Galime vaizduotėje ištrinti tam tikrus įvykius, užpildyti susidariusią tuštumą tuo, kas mums patinka, ir taip toliau. Ir net tai nebūtina – užtenka iškirpti savo „atvaizdą iš situacijos“, ir jame atsirandanti įtampa transformuos taip, kad ji taps tarsi mūsų pačių tąsa. Tai gali lemti, kad bet kokia situacija pasuks mums reikalinga linkme.
Asmeninė erdvė – mūsų jėga
Tačiau tai įmanoma tik tada, kai nesame šio „paveikslo“ dalis, tai yra, jei nesame įsitraukę į situaciją, nesitapatiname su ja. O kai esame įsitraukę, mūsų kūrybiškumas atsigręžia prieš mus – mes ne tapome, o esame tapomi. Ir beveik visų „asmeninė erdvė“ tampa kalėjimais, iš kurių neįmanoma ištrūkti. Prisiminkime, kaip sunku nustoti galvoti apie jau įvykusias ar būsimas sudėtingas situacijas, kaip mus užvaldo mintys apie jas.
Nereikia bijoti išeiti iš savo asmeninės erdvės į kito žmogaus erdvę. Galbūt tik taip mes geriau jį girdėsime, jausime ir suprasime, kaip galime jam padėti. Bet gali būti, kad jam labiau padėsime, jei įsileisime žmogų į savo asmeninę erdvę, nes būsime stipresni, saugesni, sąmoningesni. Būdamas mūsų asmeninėje erdvėje, kitas žmogus gali lengviau pažvelgti į savo problemas tarsi iš šalies, objektyviau. Ir lengviau priimti sudėtingas situacijas, rasti sprendimus.
Asmeninė erdvė yra mūsų jėgos, realizacijos, sėkmės šaltinis ir garantas. Todėl yra svarbu išmokti ją suvokti, valyti, apginti ir stiprinti, plėsti. Pilnai sugrįžus į savo asmeninę erdvę, jūs pajusite harmonijos ir pilnatvės jausmą, kurio anksčiau nebuvo. Veikiant iš asmeninės erdvės, lieka leisti viskam tiesiog vykti. Ir stebėti, kaip siekiai išsipildo – o jie tikrai išsipildys.
Lina Rudaitienė
