Mes galime pajusti laiko tėkmę – tai tarsi plūduriuoti laive su gyvenimo upės tėkme ir žvalgytis aplinkui. Su visu dėmesiu – tada mes esame pilnai dabartyje.
Galime prisiminti kraštovaizdžius, kuriuos anksčiau praplaukėme, persikeliant į praeitį. Akivaizdu, kad prisiminimų akimirką nustojame matyti tai, ką patiriame dabar.
Galime galvoti apie ką nors kita – apie anksčiau praeitus maršrutus arba apie tuos maršrutus, kuriuos dar turime praeiti. Tada dabar tekanti gyvenimo upė ir laivas beveik išnyksta. Kartais jie kone tiesiogine prasme išnyksta – mes patys neprisimename, kaip patekome į kokią nors vietą…
Galiausiai galime pradėti irtis – paspartinti artėjimą prie kurio nors upės vingio arba sulėtinti. Irimasis prieš srovę – grįžimas į praeitį. O norint pradėti „irkluoti“ pasroviui, reikia „numatyti ateitį“ – surasti joje tą tašką, kuris mus domina arba traukia.
Atrodytų, viskas paprasta – tam tikru mastu mokame pasinerti į dabartį. Mokame prisiminti praeitį ir numatyti planuojant ateitį. Dar mes mokame persijungti, kad kūnas būtų vienoje vietoje, o galva, mintys, dėmesys – visai kitoje.
Bet kurio laiko modelio centre yra dalelytė amžinybės, kurią paliesdami galime patekti bet kur. Visgi mes negalime visiškai atsiriboti ir nuo dabartinio momento, kad galėtume kuo daugiau susikoncentruoti į ką nors kitą.
Būti dabartyje nuolatos – rimtas iššūkis, bet tik taip esant mes būname iš tiesų laimingi. Bėgame nuo dabarties dėl įvairių priežasčių, nes dažniausiai bėgame nuo savęs. Vadinasi, būti „čia ir dabar“ reiškia besąlygiškai priimti save, mylėti save ir pilnatviškai gyventi…
Lina Rudaitienė
