2019-05-29 tema: laikas ir atmintis

Šio sąmoningo kvėpavimo užsiėmimo metu tyrinėjome laiką kaip reiškinį, jo poveikį, mūsų santykį su laiku bei kaip tai siejasi su mūsų atmintimi, kurioje kaupiasi mūsų patirčių, įspūdžių, reakcijų gausa ir įvairovė.

Kaip mes suvokiame laiką?

  • kai esame pilnai visu savo dėmesiu „čia ir dabar“, tarsi plauktume valtimi upe pasroviui ir dėmesingai stebėtume aplinką, nuolatinį aplinkos kitimą;
  • kai plaukiame toje valtyje ir be to, kad stebime aplinką, dar ir prisimename peizažą, kurį ką tik praplaukėme, o tuomet dalis mūsų dėmesio persikelia į tą prisiminimą, todėl ne pilnai „čia ir dabar“ esame, ne viską, kas mus supa, matome;
  • tęsiame savo kelionę per gyvenimą (plaukiame valtyje upe) ir galvojame apie savo senesnes patirtis arba apie tai, kas mūsų dar tik laukia, ir tokiu atveju mūsų dėmesys dar didesne dalimi persikelia į praeitį arba ateitį, o mus supanti aplinka tarsi pranyksta iš akiračio;
  • dėl tam tikrų priežasčių nutariame „sugrįžti“ į praeitį, stengdamiesi kažką prisiminti, ir tada tarsi imame apsukę valtį plaukti prieš „laiko upės“ srovę arba priešingai, „skubame į ateitį“, tuomet imame savo „gyvenimo valtyje“ stipriau irtis į priekį, į ateitį.

Jei įsivaizduoti „laiko audinį“ kaip ratą, tai pirmu atveju mes tarsi slystame tuo ratu sinchronišku greičiu, todėl pilnai esame dabartyje. Kad prisiminti praeitį, reikia priartėti prie „laiko rato“ centro, atitraukiant savo žvilgsnį – dėmesį nuo to, kas mus supa. Kad pagalvoti apie tai, kas nesusiję su dabartimi, reikia patekti į „laiko rato“ vidurį, nes tik per jį galime pakliūti į tiek į praeitį, tiek į dabartį.

Atrodytų, viskas paprasta – dabartyje būti mokame, prisiminti praeities patyrimus irgi gebame. O „laiko audinio – rato“ centre yra dalelytė amžinybės, prie kurios prisilietus, galima patekti bet kur. Kas gi trukdo?

Mūsų prisiminimai nėra tikslūs, jie tarsi „išblukę“. Kai mūsų atmintyje ne pilna praeitis, ne pilna bus ir ateitis, tad nepavyks jos pamatyti tiksliai, aiškiai. Esmė tame, kad mes negalime „visiškai atsijungti“ nuo dabarties. Problema – mūsų atmintyje, jos lokalizacijoje. Įprastai manoma, kad informacija saugoma žmogaus smegenyse. Tačiau kiek mokslininkai tyrinėjo, taip ir nerado tai patvirtinančių faktų. Tai kur gi saugoma visa mums žinoma informacija? Tai atminties laukas, esantis tarp asmenybės bei Sielos, jungiantis jas bei tarnaujantis informacijos mainams. Mūsų smegenys veikia kaip informacijos imtuvas – siųstuvas. Kol veikiame kūne kaip asmenybė, naudojame smegenis, protą, o palikus kūną, po fizinės mirties, visa informacija persikelia į Sielos atminties talpyklą.

Čia priartėjome prie mums pažįstamo poliariškumo – gyvenimas ir mirtis. Tačiau yra ir kitas – tai būdravimas ir miegas. Abejose poliariškumo apraiškose kraštutinumai tarsi neranda sąlyčio taškų, todėl dažnai mums tai atrodo visiškos priešingybės. Tačiau miego metu mes lengvai paneriame į minėtą „atminties saugyklą“, į kurią yra perduodama visa mūsų patirčių informacija, iš kurios gauname prireikus ieškomos informacijos, pavyzdžiui, kai bandome kažką prisiminti. Štai kodėl kone genialūs atradimai, tinkamiausi sprendimai mus aplanko miego metu, ir, jei pasiseka, tik pabudus mes sugebame tai prisiminti.

„Atminties saugykla“ yra susijusi su mūsų dvasine prigimtimi, Sielos identitetu. Tai žmonių sąsajos su viena ar kita rase, tauta, tradicija, religija, pasaulėžiūra… Informacinis laukas, atspindintis konkretų kolektyvinį darinį, talpina savyje kiekvieno iš individų, susijusių su tuo kolektyvu, asmeninę patirtį – informaciją, o tuo pačiu bendrąją viso kolektyvo atmintį. Keičiantis atskirų žmonių požiūriui į bendrystę, keičiasi ir tos kolektyvinės bendruomenės veidas. Kai vis daugiau žmonių nebelaiko savęs to kolektyvo, pasaulėžiūros dalimi, tuo stipriau tas kolektyvas, tradicija ar pasaulėžiūra kinta, kartais net išnyksta.

Nykstant kolektyvinei tradicijai, nyksta ir žmonių ryšys su bendrąja jos atmintimi. Jei atmintyje informacija liko gana bendrinė, ne pilnai įsisąmoninta, ji patenka į bendrąjį informacinį lauką ir panaudojama kaip „statybinė medžiaga“ naujoms informacinėms idėjoms. Konkrečių žmonių asmeninės patirtys išlieka, jei jos buvo pakankamai „iškristalizuotos“ bei perkeltos į aukštesnį sąmonės atminties lygį. Tada asmeninė atmintis persikelia į personalinę Sielos informacijos saugyklą. Jei susikaupia daug perteklinės informacijos dėl patičių, įspūdžių gausos, mes „apsunkstame“, tarsi „pakimbame“ ir nebesugebame būti dabartyje. Būtent aiškus įvykių įsisąmoninimas padeda perkelti tą informaciją į atminties saugyklą.

Galima sąmoningai meditacijos, sąmoningo kvėpavimo ar netgi sąmoningo miego metu atskirti nuo savęs patirtus įspūdžius ir įsisąmoninus perkelti juos į „atminties saugyklą“. Tam padėtų kelių žingsnių metodas, kurį ir išbandėme šio sąmoningo kvėpavimo usiėmimo metu:

  • įsukome sąmoningo kvėpavimo ratą, pakylėjome savo dėmesį aukščiau, į dvasinę vibraciją;
  • savo dėmesiu siekėme įsitvirtinti tuštumoje, be minčių, vaizdinių, lūkęsčių;
  • tuo pačiu stebėjome savo kūno kvėpavimą, taip dėmesingai būdami dabartyje;
  • savo vidinėje erdvėje įsivaizdavome, kad su visu kūnu pereiname pro „info-vartus“;
  • einant pro tuos vartus, visa perteklinė, sena informacija kristalizuojama į tvarkingą „informacinį paketą“ ir pakylėjama, perkeliama į mūsų Sielos atminties saugyklą;
  • praėjus „info-vartus“, pajuntame, kad kūnas apsivalė nuo visko, kas buvo mus apsunkinę, mūsų būsena tapo lengva, skaidri.

Tuo pačiu tyrinėjome savo asmenybės atminties ir Sielos atminties tarpusavio ryšį, savo santykį su laiku kaip reiškiniu, požiūrį į praeitį, dabartį, ateitį… Ir siekėme įdentifikuoti informacijos perdavimo tarp asmenybės ir Sielos kanalą, kad prireikus galėtume sąmoningai bei efektyviai ne tik perkelti savo patirčių informaciją aukštyn, bet ir gauti musm reiklaingus atsakymus, daryti Sielai svarbius sprendimus.

Lina Rudaitienė