Sąmonės raiška būna įvairi – nuo žemiausių, grubiausių iki aukščiausių, subtiliausių. Yra fizinio kūno, jausmų sąmonė, minčių sąmonė, priežastinio kūno sąmonė, mūsų Sielos bei dvasinės esaties sąmonė. Yra labiau bendrinė mineralų, augalų, gyvūnų, žmonių, angelų pasaulių sąmonė, dvasinės būties sąmonė. Yra ir individualizuotos visų šių pasaulių atstovų sąmonės. Suvokiame tai ar ne, bet mes pastoviai su visais šiais pasauliais bendraujame ne tik tiesiogiai, bet ir sąmonių lygmenyje.
Yra individai, kiekvienas iš mūsų, o taip pat egzistuoja ir įvairūs kolektyvai, kuriems mes priklausome. Kolektyvinė sąmonė sujungia ir veikia visų to kolektyvo narių bendrabūvį. Intuityviame lygmenyje žmonės tai jaučia, todėl juos traukia vieną prie kito, ir jie jaučia diskomfortą būdami vieni. Juolab kad ir dvasine prigimtimi mes atstovaujame kolektyvinę sąmonę. Visiems kartu lengviau išlaikyti bendrą kolektyvinį dėmesį, bendrystės jausmą, sutelktai siekti bendrų tikslų.
Ryšys su kolektyvais
Mūsų individualus fizinis kūnas, norime to ar nenorime, jungia mus su aplinkiniu fizinio pasaulio sąmonės lauku. Jame vyksta įvairūs energetiniai mainai. Mums gimstant šis laukas duoda mums energijos, gyvenant mes atiduodame jam savo energiją… Kai mes priskiriame save prie tam tikros socialinės, pilietinės, interesų ar pasaulėžiūrinės žmonių grupės, mes su ja taip pat abipusiai dalinamės energija. Šiuo atveju svarbu, su kuo mes save susiejame, kam priskiriame, ko dalimi jaučiamės esą.
Pavyzdžiui, žmonės, priskiriantys save prie užsiimančių sąmoningu kvėpavimu, joga, dvasinėmis praktikomis arba gyvenančių dvasinį gyvenimą, mėgsta apie tai kalbėti su savo bendražygiais, bendraminčiais, dalintis patirtimis, pasiekimais, suvokimais. Tai padeda ne tik aiškiau save identifikuoti – konkretizuoti savo individualią bei kolektyvinę tapatybę, bet ir atskirti nuo tų darinių, kuriems jie tikrai nepriskiria savęs ir nenorėtų būti jų dalimi.
Kai mes patiriame kažką naujo, kai tai patiria ir kiti žmonės, apie tai dalinamės, tuo pačiu patvirtiname to realumą. Tada lengviau tuo patikėti, o tikint – stiprinti, puoselėti, įtvirtinti naują, kitokią kolektyvinę realybę, pagrįstą bendromis patirtimis… Taip mes padedame vieni kitiems kartu ją kurti. Atradus sau įdomius naujus dalykus, mūsų dėmesys nukrypsta į juos, ir keičiantis interesams, pasaulėžiūrai, keičiasi mūsų priskyrimas savęs vienai ar kitai grupei, atitinkamai ir palaikymas.
Įvairus reagavimas
Kai susiduriame su kažkuo baisiu, tam tikru būdu reaguojame į tai – emocijų pliūpsnis iš mūsų tarsi ugnikalnis išmeta į išorę baimės kupiną energijos debesį. Ta energija stiprina tą objektą – subjektą ar reiškinį, kuris mus išgasdino. Tuo pačiu, žinoma, susieja mus su tokiu sąmonės lauku, kuriame dominuoja analogiškos, panašios energijos. Tačiau tai galioja ne tik neigiamų emocijų, pvz., baimės, pykčio, atžvilgiu, bet ir teigiamų, pvz., susidomėjimui.
Kai mus kažkas labai sudomina, mes nukreipiame į tai daug savo dėmesio, vadinasi, ir energijos. Jei mes stipriai susidomime kuo nors keliese, galvodami – kalbėdami apie tai gausiname, stipriname tą reiškinį – reginį – idėją. Fiksuojant tai savo realybėje, mes ne tik naudojame savuosius energijos resursus, bet ir remiamės savo kryptinga, sutelkta valia. Tai sąmoningo palaikymo, rėmimo jėga.
Ddidelė dalis tikėjimo, kurį turime, yra įsišakniję išoriniame pasaulyje, užfiksuota jame. Todėl praktiškai neturime tikėjimo realizacijos jėgos, nes mes ją iškart atiduodame kolektyvui, kuriam priklausome, arba kolektyvams. Mes negalime to valdyti taip, kad absoliučiai tikėtume bet kurio savo teiginio tiesa. Nebent išmoksime sutelkus dėmesį, remtis tikėjimo jėga ir sustiprinti tikėjimą savimi.
Saitai su kolektyvine sąmone
Kolektyvinė sąmonė kaip stebėtojas kuria arba palaiko tam tikrame būvyje ne tik išorinį pasaulį, bet ir mūsų fizinį kūną, kuris turi remtis supančio pasaulio tvarka. Kolektyvinis stebėtojas fiksuoja jį tam tikroje būsenoje, rezonuodamas su matomu išoriniu fiziniu pasauliu. Ir tarytum priverčia paklūsti to pasaulio dėsniams, nors mes puikiai žinome, kad žmogus kupinas neišsemiamų dvasinių gebėjimų. Tačiau jie miega.
Fiziniame kūne yra įrašyta materialaus pasaulio programa, nulemianti mūsų žmogišką būtį, apibrėžianti ir apibūdinanti regimąjį pasaulį. Ir ta programa verčia mus elgtis tam tikru būdu. Mes, susisaistę fiziniu kūnu su išoriniu materialiu pasauliu, priklausome nuo jame galiojančių dėsnių. Kad pakeisti save, reikia pakeisti pasaulį, kuriame veikiame, o tam būtina keisti kūną. Mes netikėsime tuo, ką siekiame pakeisti, nes tuo netikės mūsų kūnas.
Norint pakeisti pasaulį, turime perkelti savo ketinimą į kūno patirtį – formuoti naujas kūno patirtis. Visgi mūsų ryšys su išoriniu pasauliu gana vienpusis – pasaulis gali mus paveikti, suformuoti mūsų suvokiamą pasaulio vaizdą, bet mes negalime. Gaunasi, kad išorinis pasaulis mums diktuoja sąlygas, kuriose gyventi, kaip elgtis, reaguoti, galvoti, netgi jaustis. Jis tarytum tai daro už mus, mumyse, per mus…
Fizinis kūnas
Mūsų kūnas yra matomos tikrovės dalis, esanti arčiausiai mūsų, ir jis gali tapti savotišku įrankiu, keičiančiu mus. Mūsų mintys gali įsikūnyti – pagalvojome apie ką nors, susirūpinome, ir jaučiame pilve maudulį… Žmogaus kūnas yra labai susijęs su išoriniu pasauliu. Jis yra giminės struktūros dalis ir paklūsta visoms jos genetinėms programoms. Nei vienas gyvas padaras ir juo labiau nei vienas žmogus nenori sirgti, pasenti ir mirti, tačiau tai vyksta.
Mes manome, kad valdome savo kūno sistemą, bet iš vienos pusės ji veikia, remdamasi gyvybiniais dėsniais, gauta genetika, iš kitos pusės – priklausomai nuo poveikio iš išorės. Mūsų kūnas veikia vienpusiai – jis tarytum pajungia mus materialiam išoriniam pasauliui ir priverčia paklusti visoms jo taisyklėms. Kol jame esame, mūsų galimybės ką nors valdyti arba keisti yra labai ribotos.
Bet jei mes panaudosime savo dvasinį kūrybiškumą pažadinti ir įtvirtinti pasirinktas naujas struktūras, galėsime judėti žingsnis po žingsnio ne tik į pokytį, bet į vadavimąsi nuo senųjų. Šios struktūros iš esmės turėtų mums paklusti – juk mes jas sukūrėme! Jos nepaklūsta šiame pasaulyje veikiančioms taisyklėms. Ir jos galės augti, stiprėti mumyse, kol įgys reikiamą stabilumą ir galės tapti nauju pagrindiniu „atramos tašku“. Tuo tarpu įprastu pagrindu yra mūsų fizinis kūnas, besiremiantis materijos dėsniais.
Nesąlygotos būsenos kūrimas
Mes kaip sąmonė galime fiksuoti save bet kurioje norimoje būsenoje – tam tikroje vibracijoje. Tam reikia išmokti susitelkti į savo būties centrą, gebėti išbūti fiksuotai jame kuo ilgiau. Tada galime pereiti į sąlyginę „dvasinio embriono“ būseną, kurioje yra visai kita pasirinkimo laisvė. Joje turėsime galimybę pasirinkti, į ką norėtume „išaugti“ ar pasikeisti, nes esant toje būsenoje, mes nebepriklausome nuo išorinio materialaus pasaulio taisyklių – dėsnių.
Žmogaus sąmonė ir kūnas einant per gyvenimą yra atskirti vienas nuo kito. O savo būties centre, toje „dvasinio embriono“ būsenoje mes tampame vientisi. Vadinasi, įgyjame gebėjimą ne tik nuo kažko nepriklausyti, tampame laisvi, bet ir galime rinktis, kuo būti, kaip būti… Tuomet mūsų nauja sukaupta patirtis tikra to žodžio prasme įsitvirtins mūsų fiziniame kūne, palaipsniui vaduosimės iš gimstant gautų standartinių giminės programų.
Mūsų žinios taps kūno žinojimu, ir kūnas galės tai įkūnyti. Tada gali atsiverti galimybė realizuoti savyje dvasines galias – levitaciją, atsparumą šalčiui, karščiui, senėjimui, virusams, telekinezę, telepatiją… Tai įmanoma dėl to, kad teorinės žinios transformuojamos į kūno žinojimą, taikant gyvenime peraugantį į gebėjimą, įgūdžius. Tuomet ne bandome save kažkuo įtikinti ar patikėti, o patirties dėka įgijame tikrą tikėjimą – žinojimą. Keičiasi mūsų sąmonės raiška.
Dvasinė savastis
Mūsų žmogiška sąmonė neturi jokios kitos atramos, išskyrus įprastą, nuo gimimo pažįstamą fizinio kūno modelį. Šis modelis apima visą tikėjimo jėgą, paversdamas ją kūno žinojimo sritimi. Tai tampa pasaulio apibūdinimo – suvokimo pagrindu. Jei žinau, kad pašokus į viršų krisiu, negalėsiu patikėti, kad galiu skristi. Taip yra ir su visais kitais žinomais dėsniais, nes jie susiję su ilgalaike kūno patirtimi. Norint įveikti šį apribojimą, būtina rasti kitą „atramos tašką“.
Tai galėtų būti „dvasinio embriono“ būsena, kuri, ją pajautus pakankamai stipriai, galėtų taptų mūsų dvasinės savasties atramos tašku. Kai tame pavyks įsitvirtinti, vaduosimės iš kūniško žinojimo įtakos, įgysime galimybę valdyti kūne vykstančius procesus, perkeliant savąjį pasaulį į kitą „atramos tašką“. Tai yra, mes tiesiog turime išmokti kitaip save jausti – tarsi pulsuojantis laukas, esantis mūsų kūne. Vien tai labai daug ką pakeis.
Žinoma, mes jaučiame – suvokiame savo kūną kaip materialų objektą, tačiau jis mums yra žinomas, jaučiamas ir kitaip. Kartais mus apima kūno malonumo, palaimos jausmas – kai mūsų „aš“ tarsi ištirpsta kūne. Yra skausmo jausmas ir daugybė kitų jausmų. Jie ne būtinai susiję su materialiu kūnu, tai yra, mes juos galime patirti kaip energijas. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio jausmai yra susiję su nervų receptorių dirginimu. Betgi nervų receptoriai dirginami tik tada, kai veikiami išorinių dirgiklių. Taip mes įpratę galvoti ir toks manymas mus susieja su materialiomis programomis, pajungia joms.
Tačiau verta pabandyti patyrinėti, ar galima kūną paveikti iš kitos pusės – iš vidaus, savo sąmone – tiesiogiai. Tada įsitikinsime, kad sąmonė yra susijusi ne tik su kūnu, bet ir su išorinėmis bei kitomis struktūromis, galinčiomis paveikti išorinį pasaulį. Taip mes savo sąmone – stebėtoja pradėsime kurti savąjį pasaulį.
Lina Rudaitienė
Kitos sąmoningo kvėpavimo užsiėmimų temos: plačiau.
