2016-10-20 tema: Vėlinės, Protėviai, darbas su emocijomis, būtis šiapus – anapus

Artėja Vėlynių laikotarpis, todėl įėjus į sąmoningą kvėpavimą, pakylėjus sąmonę kuo aukščiau link dvasinės būties, siekėme vis didesnio savo vientisumo, apjungiant savo asmenybės – sielos – dvasios būvius į didžiąją visumą. Nukreipėme savo sąmonės dėmesį į Vėlynių realybę, prašydami savo dvasinių globėjų bei Protėvių pagalbos, vedimo. Prisiminėme, kaip seniau bendrauta su anapus išėjusiais Vėlinių laikotarpiu – buvo lankomasi kapuose, daromi aukojamai, pagerbiami išėjusieji, padėkojama jiems, pabendraujama, prašoma patarimų, globos, atsisveikinama su išėjusiais…

Siekėme sąmoningai prisiliesti prie dviejų erdvių – šiapus ir anapus – sąlyčio lauko, suvokti, pajusti, pažinti tą perėjimo ribą. Tyrinėjome, kuo gi skyriasi mums įprasta, pažįstama materiali – kūniška būtis (šiapus) nuo nematerialios (anapus), iš kurios kažkada gimstant atėjome, į kurią kada nors po fizinės mirties vėl išeisime. Dvasinio kvėpavimo pagalba skleidėme savo sąmonę, kad joje sutalpinti tiek materialią, tiek dvasinę būtį, pasijusti savais, peržengti „mirties – pabaigos” baimę kaip netutinčią pagrindo, nes po fizinės kūno mirties mūsų būtis tęsiasi…

Svarbiausia, kad Vėlinių metu mes vėl prisimename brangius, labai artimus sau žmones, ryšis su jais, jau anapus esančiais, tampa žymiai stipresnis, labiau juntamas, todėl pabunda emociniai saitai su jais, ilgesio, prisirišimo, netekties ir kiti jausmai. Taigi pasinaudojant šio laikmečio poveikiu, ėjome į giliai savyje paslėptus, pačius sunkiausius, skausmingiausius jausmus, kad juos sąmoningai kvėpuojant „pakelti”, suvokti, priimti, susitaikyti su jais bei galutinai paleisti. Tačiau siekėme ne tik vaduotis nuo skausmingų emocinių priklausomybių, bet ir pakylėti savo jausmus, emocijas į aukštesnes vibracijas, brandesnę dvasinę jų raišką.

Lina Rudaitienė

Ankstesnis straipsnisLina Rudaitienė
Kitas straipsnisGerovė kaip keturi gyvenimo tikslai