2021-05-20 tema: individualumas ir bendruomeniškumas

Evoliucijos bėgyje vis stipriau pradeda veikti programa, susijusi su bendruoju gyvenimo audiniu. Čia individas tampa visumos dalimi ir paklūsta jos taisyklėms, jos „pulsacijai“. Daugybė žmonių save tapatina su įvairiomis grupėmis, jaučiasi esą jų dalimi. Sociumas taip pat gali plėstis ir augti – apskritai taip visame pasaulyje plinta visa gyvybė. Bet konkretus asmuo šiame procese nedalyvauja – jis tiesiog yra kažkokios kolektyvinės visumos dalis. Jis pakluso gyvenimo instinktams ir rūpinosi gimine, kurios dalimi buvo.

Individualumas

Linijinė – horizontali plėtra labiau būdinga paprastesnėms gyvybės formoms, pavyzdžiui, ląstelėms, bakterijoms, vabzdžiams, žuvims, paukščiams, gyvūnams, tuo tarpu žmogus yra žymiai aukštesnės evoliucijos pakopos atstovas. Visgi kartais žmonės tampa minia – tada taip pat juose galima atpažinti pirminį „aš“, būdingą visoms paprastesnėms gyvoms būtybėms. Ir šiuo „aš“ malonu jaustis, nes jis susijęs su visuotine gyvybingumo jėga. Taigi daugeliui žmonių būdingas poreikis grupuotis. Tai yra būdas pažadinti kolektyviškumo jausmą, jungiantį mus su šeima, gimine, tauta, kažkokia socialine grupe…

Svarbu suprasti tai, kad individas savo jėgomis kai kurių dalykų nepajėgs pasiekti arba jo tikslų realizavimas truks labai ilgai. Tuo tarpu kolektyvinės jėgos dėka pasiekimai būna ženkliai greitesni. Juk ko vienas žmogus nepajėgus padaryti, tą jis, subūrus kolektyvą, gali nuveikti visai lengvai. Evoliucijos procesai pavieniuose individuose lėti, silpni, o kolektyvuose gali būti net labai greiti, žymiai rezultatyvesni. Tad mums verta dalintis energija su kolektyvais, kuriems save priskiriame, su kuriais save siejame, tapatiname, nes mes palaikome juos, jie palaiko mus.

Hierarchija

Evoliucijos bėgyje formuojasi hierarchija – atsiranda individualūs skirtumai, kurie vieniems suteikia pranašumą prieš kitus – jėgą, greitį, įgūdžius ir pan. Tačiau šie skirtumai greitai susilieja į vieną bruožą – į „vietą“, kurią užimame žmonių hierarchijos struktūroje. Ji realiai egzistuoja ir suvokiama tiesiogiai – galime atpažinti savo „vietą“ hierarchijoje. O jos suvokimui pagrindinis būtų „aukščio“ matas, išreiškiantis, kiek kitas asmuo yra aukščiau ar žemiau už mus. Tai vertikali evoliucijos plėtra.

Žinoma, žmoguje yra daugybė individualių bruožų. Humoro jausmas, intelektas, grožis, įgudžiai, patirtis ir kitkas. Tačiau šios savybės beveik nieko nelemia, tiksliau, jos pasireiškia, yra suvokiamos, įvardijamos tik lyginant su kitais žmonėmis. Mes nuolat lyginame save su kitais žmonėmis ir tik šis palyginimas mums yra kažkuo svarbus, reikšmingas.

Realiame gyvenime tai nėra akivaizdžiai išreikšta. Labai nedaug žmonių stengiasi patekti į pačią hierarchijos viršūnę, dauguma žmonių tenkinasi vieta „per vidurį“ – stengiasi būti tokiais pat, kaip ir kiti žmonės. Bet ir čia pagrindiniu tampa „aukščio“ matas, vertinimas, lyginant save su aplinkiniais – mes nenorime nusileisti žemiau.

Prisitaikymas

Gyvūnai nesijaudina dėl savo silpnumo ar bailumo, nes tai yra vienintelė jiems prieinama buvimo forma. Būna žmonių, siekiančių surasti, kas juos išlaisvintų nuo jų pačių pasirinkimų, sprendimų galimų klaidų ar problemų. Kad nustatytų paprastas taisykles, kurių būtų skatinama laikytis. Visada lengviau, paprasčiau, kai už mus kažkas galvoja, nusprendžia – juk tada ir atsakomybė ant jo pečių. Kaip tai patogu… Kita vertus, tuomet nelieka jokio savarankiškumo, laisvės – tai tarsi rinkinys vaidmenų, kuriuos mums kažkas paskiria. Ir jei gavome tam tikrą vaidmenį, turime jį atlikti iki galo.

Tuo tarpu visai šalia skamba mūsų individualumo raiška ir jos poreikiai. Kai yra galimybė kažką įgyti, mūsų autentiškoji esatis atsiduria priešais sunkų pasirinkimą. Norime kažko atsisakyti, bet negalime to padaryti. Norisi kažką gauti, bet mes taip pat negalime to padaryti… Visgi mes turime galimybę išplėsti savo žinias, apimant visos žmonijos ar kokios nors žmonių grupės patirtį. Į savo būties audinį galime įpinti kolektyvinių patirčių dėka sukauptą išmintį.

Kai kas hierarchjoje yra aukščiau už mus – aišku, kad norime įgyti jų bruožų, į juos lygiuotis. Yra tokių, kurie yra žemiau mūsų – mes norime atsikratyti atitinkamų savybių, ydų ar silpnybių. Pakilę aukštyn hierarchijos skalėje, tai ir darome. Mes stengiamės pakeisti save pagal mums patikusį „idealų“ modelį. Kai kuriems žmonėms tai pavyksta – jie atsikrato bailumo, tampa labiau organizuoti ir t.t. Kol stengiamės įgyti tų bruožų, kurių mums trūksta, praktiškai grįžtame prie hierarchijos vertybių. Mūsų požiūriu, asmuo, kuris juos turi, yra aukštesnis už tą, kuris jų neturi.

Bendruomeniškumas

Tikrosios bendrystės lygmenyje nėra susiskaldymo ir jo tiesiog negali būti. Kiekvienas žmogus gali būti savimi ir tobulėti jam tinkamiausia linkme. Tuo pačiu tikslas būtų ne pranokti kitus, o sugebėti kuo efektyviau įkūnyti savo individualumą. Jei ankstesniuose lygiuose veiksmas būdavo tik priemonė kažkokiam tikslui pasiekti, tai bendrystės lygmenyje tai tampa būdu įkūnyti – realizuoti savąją unikalią individualybę.

Atrodytų, kad individualumą ir bendruomeniškumą sunku susieti, bet jie gali egzistuoti harmonijoje. Apčiuopiamas materialus pasaulis turi savo paveikslą, bet neturi apibūdinimo. Norint sudaryti bendrą – kolektyvinį aprašą, reikia daugelio žmonių – keliautojų per šią realybę – pastangų. Kiekvienas gali įnešti savo indėlį apibūdindamas tai, ką jis matė, patyrė, naudodamas savo vaizdavimo būdą ir tokiu būdu išreikšdamas savąjį individualumą. Tai netrukdys jam būti suprastam.

Taigi, individualumas ir bendruomeniškumas gali vienas kitą papildyti. Ir tada mes galime nebesirinkti jokios rolės iš įprastų vaidmenų sistemos. Mes patys kuriame sau vaidmenį, atitinkantį mūsų poreikius, interesus, pasaulėžiūrą bei Sielos interesus. Todėl jie čia gali pradėti skambėti labai stabiliai, darniai, kūrybiškai.

Žmogui sunku rasti savo pašaukimą. Taip yra todėl, kad kai hierarchiniai santykiai tampa pagrindiniais, vedančiais, dominuojančiais, tai svarbiausia būna pranokti kitus arba tiesiog pasiekti sėkmę. Sujungus individualumą su bendruomeniškumu, mūsų būties centre suskamba tikrasis pašaukimas kaip Sielos kelionės tikslas. Svarbiausia, kad čia mes galime pajusti savo gyvenimo raštą ir pradėti eiti savuoju keliu!

Lina Rudaitienė

Ankstesnis straipsnisMotinos diena primena apie tai, kas svarbu
Kitas straipsnisAtminties reiškinys