Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės”
Po kvėpavimo etapo atsipalaiduoju, kvėpavimas išsilygina, ir aš “iškeliauju”.
Atsidūriau ryškioje saulėkaitoje, čia stūkso kalnynai, esu akmens skaldykloje, kojos surakintos grandinėmis, rankose sunkus įrankis akmenims skaldyti, prakaitas žliaugia upeliais, iš nuovargio maudžia visą kūną. Aplinkui daug tokių kaip ir aš skarmaluotų vyrų, skaldančių akmenynus, keletas rūsčių prižiūrėtojų, turinčių botagus bei kitokius ginklus. Mane apėmęs beviltiškumas, nusivylimas tiek pačiu gyvenimu, tiek viskuo, kuo tikėta bei gyventa anksčiau. Bet labiausiai mane slegia ne karštis, alinantis darbas, o tos žvangančios grandinės ant kojų. Tai ne šiaip vergystės simbolis, tai absoliutus žmogiškojo orumo netekimo požymis. Ir aš suvokiau, jog su šiuo žinojimu turėsiu gyventi visą savo likusį gyvenimą. Šis žinojimas, pradžioje labai skaudinęs, palaipsniui jau buvo atbukęs…
Pakėliau sekundei akis į dangų, išvydau labai aukštai skraidančius paukščius, visiškai laisvus ir nepriklausomus. Jie man buvo tikrosios laisvės simboliai, tačiau nuo sunkaus, sekinančio darbo atbukę jausmai ir protas beveik net nesukirbėjo, žvelgiant į sklandančius paukščius. Nuskambėjo švilpiantis botagas, tvilktelėjo aštrus skausmas nuo smūgio ir raumenys automatiškai įsitempė, vėl ėmiau ritmingai mojuoti, daužyti, skaldyti.
Šios situacijos beviltiškumas mane stumte išstūmė iš šios realybės, tad netrukus atsidūriau visai kitame gyvenime, kitoje vietoje, kitu laiku. Tačiau ir vėl buvau surakintas – dabar grandinės kaustė ir kojas, ir rankas. Buvau galeroje, sėdėjau ant medinio suolo prie borto bei kaip ir kiti vergai, rankose laikiau didžiulio medinio irklo ranktūrį. Buvau irkluotojas. Vėl žliaugiantis prakaitas, žeminantys švilpiančio botago smūgiai… Tačiau viduje jaučiau maištingos sielos nerimastavimą, kunkuliavimą. Kūno raumenys mechaniškai susitraukinėjo įprastu ritmu, tuo tarpu akys klajojo vandens bei žydro dangaus platybėse. Tolumoje regėjau delfinų būrelį, jau kurį laiką plaukiojantį mūsų kaimynystėje, virš galvų klykavo baltos žuvėdros. O, kaip aš jiems – laisviems – pavydėjau. Savo mintimis skrajojau tarp paukščių, nardžiau delfinų būryje. Šios vizijos nebuvo kažkas nauja – jau seniai laisvės svajose taip lakiojau. Prižiūrėtojui nutolus, vėl, kaip ir daug kartų prieš tai, patampiau kojomis grandinę, prirakinusią mane prie denio grindų. Kadangi tai darydavau gan dažnai, grandinę laikantis kaištis jau buvo nemažai išjudintas senoje medinėje lentoje. Trūktelėjau darsyk, ir staiga grandinė žvangtelėjo neįprastai laisvai – ji išsilaisvino iš grindų. Akimoju suvokiau, jog turiu vienintelę progą palikti šį laivą, tapti laisvu. Puikiai supratau, kad metalo grandinėmis surakintomis rankomis bei kojomis plaukti negalėsiu, tačiau man laisvė jau buvo brangesnė už gyvybę vergovėje, todėl net nemąstydamas strimgalviais šokau per bortą. Apgaubė maloni vandens vėsa, užplūdo begalinis džiaugsmas – viskas baigta. Aš žinojau besąlyginės laisvės skonį, ir nė už ką šito neatsisakyčiau. Taigi, mirtis vandenyje man tapo išsivadavimu.
Sugrįžau į esamą realybę, atsinešdama tikrosios laivės patyrimą, gyvą bei realų, – tai man be galo brangu.
Lina Rudaitienė
