Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės”
Pabaigus aktyvaus sąmoningo kvėpavimo fazę bei išėjus į savo prisiminimų saugyklą, dėmesį patraukė rytietiškos, tiksliau arabiškos, muzikos motyvai. Pasijutau atsidūrus karštos nakties tvaike viename iš arabiškų viešnamių, skirtų sugulovų trokštančioms moterims, kadangi jame dirbo vyrai. Tvyrojo gašli atmosfera, degė daug žvakių, svaiginančių bei aistringumą didinančių smilkalų, aromatinių aliejų. Buvau viename iš intymiam bendravimui skirtų kambarių, langus dengė storos tamsios užuolaidos, visur pilna šilkinių patalų, pagalvėlių, kitokių puošmenų. Aš – vyras, išsidraikiusiais plaukais, apnuoginta krūtine, su plačiomis šilko kelnėmis, basas. Jaučiausi ganėtinai apsvaigęs, greičiausiai nuo visos tos aplinkos, aromatų, greta esančios moters, bet ypač nuo to, jog žinojau esąs vienas iš geidžiamiausių, vos ne labiausiai trokštamu tarp kilmingų moterų, nes puikiausiai jas suprasdavau, nuspėdavau visus įgeidžius, puikiai mokėjau įtikti. Visa ta šlovė, populiarumas, pasitenkinimas svaigino mane. Tačiau galiu pastebėti, jog žiūrint į save – jauną ištvirkėlį – iš dabarties, man pasidarė koktu, pasibjaurėtina ir gėda. Todėl buvo visai nesunku išsitapatinti iš to vyksmo ir stebėti viską tarytum iš šalies.
Visai nenustebau, kai dėmesį patraukė link “meilės” namų gan tyliai artėjantys regis septyni vyrai su apnuogintais lenktais arabiškais kardais rankose. Prisėlinę, apsižvalgę, jie staiga puolė pro langus bei duris ir ryžtingai įsiveržę į svaiginančius apartamentus, apsupo mane. Regėjau jų pykčiu verdančias akis, ugnies atšvaitus kardų ašmenyse, tačiau buvau tiek apsvaigęs, jog visiškai nesugebėjau išsigąsti, apkiautęs žiūrėjau ir tiek… Manau, jie puikiai suvokė, kad paprastai nužudę menkai mane te nubaustų už jų žmonų, seserų, dukrų sąvadavimą, todėl pasirinko kitą keršto būdą. Keliems prilaikant, jie nuplėšė nuo manęs kelnes ir be jokių ceremonijų nupjovė vyriškus lyties organus. Va tada tai jau iš tiesų kilo manyje sumišę didžiausio įsiūčio, skausmo, gėdos jausmai. Kadangi, kaip minėjau, šįsyk buvo labai lengva stebėti visą vyksmą iš šalies, todėl tuo pačiu metu jutau ir savo, kaip stebėtojos, tiesiog paprastą sarmatą dėl savo praeities bei suvokiau, jog šis įvykis kardinaliai pakeitė manąsias nuostatas seksualinių-meilės santykių atžvilgiu. Ir tik dar vėliau supratau, jog tai buvo mano sąmoningas pasirinkimas išgyventi tokią lytinių santykių iškrypimo bedugnę. Stebėjau, kaip egzekutoriai tyliai išeina bei išsisklaido naktinio miesto gatvėse ir be jokio gailesčio ar prisirišimo palikau šią realybę. Nekilo nei mažiausio noro sužinoti, kuo gi man viskas baigėsi.
Tačiau dar nesugrįžau į dabarties realybę, o padarius tam tikrą kelione laike, staiga atsidūriau labai šviesioje, tyroje erdvėje. Nusileidus į materijos planus, pasijutau skaidrų rytą esanti po skaistaus žydrumo dangumi kone baltų akmenų pilyje. Stovėjau viename iš pilies bokšte esančių atvirųjų balkonų, buvau moteris, apsirengusi ilga šviesia suknia. Grožėdamasi žvelgiau į apačioje atsiveriantį nuostabų žalios gamtos peizažą. Širdis bei protas buvo vidinės rimties harmonijoje. Aš laukiau. Pajutau judesį ir atsisukau – prie manęs artėjo vyras su šviesiais rūbais, kurių fone išsiskyrė kiek rusvos spalvos veidas be galo tauriais bruožais. Jį sutikdama, ištiesdama rankas jaučiau tobulą viską aprėpiančią dvasinę meilę, niekuo nesupančiojančią, nepririšančią, o beasmenę, tikrąją ištikimybės, darnių bei harmoningų santykių raišką. Tai buvo tikroji mano to momento realybė, išgyventa visa savo visuma. Jis ištiesė savo rankas pasisveikinimui, žybtelėjo ant dešinės rankos esančio žiedo akutė. Tačiau aš visu kuo buvau panirusi į mylimo žmogaus akis – jose buvo visa pasaulio išmintis, meilė, sąmonės šviesa. Jaučiau beribę vienovę ir bendrumą visuose lygiuose – asmenybės, sielos, dvasios planuose.
Kaip bebūtų keista, ir šį kartą buvo lengva palikti minėtą patyrimą. Nes tas mūsų susitikimas netapo išsiskyrimu, kadangi visa tai aš išlaikiau savo atmintyje kaip vieną iš didžiausių brangenybių. Suvokiau, jog kai išgyveni tikros visuminės meilės realybę, tai tampa visiems laikams vertybe, kurios atimti niekas negali – tai tiesiog neįmanoma. Taigi, čia patyriau tikros dvasinės meilės, tikėjimo, ištikimybės, pasitikėjimo, pilnatvės bei vienybės bendrabūvyje išgyvenimą – prisiminimą.
Su tomis be galo šviesiomis vibracijomis grįžau į šią realybę. Svarbiausia, ką atsinešiau iš šios sesijos – tai suvokimas, kodėl beveik visuomet, kiek pamenu save šiame gyvenime, nebuvau linkusi į emocinį prisirišimą, niekuomet nesureikšmindavau seksualinių santykių, nesivaikiau “vienintelės tikros meilės”. Dominavo nuolatinis poreikis siekti gilių, dvasinėmis vertybėmis pagrįstų santykių, – tarsi viduje puikiai žinočiau, kas tai yra. Tiek pirmas, tiek antras šios sesijos prisimintas išgyvenimas tapo man tam tikru jėgos šaltiniu, padedančiu išlaikyti pusiausvyrą pačiose įvairiausiose situacijose.
Lina Rudaitienė
