5 tema: pasišventimas dvasinei tarnystei

Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“

Po aktyvaus kvėpavimo bei kelionės per erdvėlaikį atsidūriau vienuolyne, buvau tikra, jog tai Himalajų kalnuose, matau jam būdingą kalnuotą landšaftą. Esu vienuolis, jau gerokai pagyvenęs, dėl asketiško gyvenimo būdo ganėtinai liesas, rudos spalvos rūbais. Didžiausią savo laiko dalį praleidžiu šventykloje, paniręs į maldas, mantrų kartojimą, meditacijas. Karts nuo karto aplankau savo Mokytoją, gaunu nurodymus ir dirbu toliau. Jaučiu savyje išsiskleidusį beasmeniškumą, begalinį atsidavimą dvasiniam keliui, beribę meilę, stiprų dvasinio vedimo, globos potyrį.

Diena, į kurią atkeliavau, yra gan išskirtinė. Apie dešimt tokių kaip ir aš vienuolių, dviem eilėmis klūpinčių veidais, nukreiptais į altorių, susikaupę ir panirę į gilią vidinę maldą. Vidinė šventyklos erdvė apšviesta žvakėmis, juntamas smilkalų kvapas, maloni akmenų vėsa. Priešais altorių, atsisukęs į mus sėdi mūsų Mokytojas, be galo gerbiamas ir mylimas. Jaučiu mus esant tartum viena kolektyvine sąmone, puikiai suvokiančia bendro vyksmo svarbą bei reikšmę. Atėjus laikui, Mokytojas pakyla, kylame ir mes. Jis žengia viduriniu praėjimu link lauko durų, mes sekame paskui Jį susitelkę į maldą, į visus apjungiantį kolektyvinį bendrumą.
Išėję iš šventyklos, pasukame link kalno, kopiame ilgai, tačiau visiškai nejaučiu nuovargio, nes fizinis kūnas visiškai pavaldus Dvasiai. Savo sąmonėje jaučiu ne tik mūsų grupelės bendrumą, bet ir labai gilų ryšį su visa aplinka – kalnais, augalais, dangumi plaukiančiais debesimis, saule – visu kuo. Matau, kaip gausėja debesys aplink mus, pridengdami žemiau esančias nuokalnes, mūsų vienuolyną, gyvenvietę. Jau esant išties labai aukštai, priartėjame prie nedidelės akmenuotos aikštelės, kurioje sėkmingai visi sutelpame. Labai retai mindomas kelias, labiau juntamas nei matomas, pranyksta už debesų marškos. Suvokiau, jog tai tartum vienas iš mūsų pasiryžimo išbandymų – ar eisime nematydami kelio po kojomis paskui savo Mokytoją? Šis žengia pirmas, pranyksta debesų migloje, mes rimtyje sekame paskui Jį. Apima toks pojūtis, tartum eitume į visiškai kitą realybę.
Viso to vyksmo reikšmingumas, svarba mane tartum surakino, sustingtino… Nežinia po kurio laiko pasijutau vienas žengiąs tuo pačiu takeliu, kuriuo kadaise atėjome, žemyn, žvelgiau į viską aplink, tarytum matyčiau pirmą kartą, arba matyčiau viską jau visiškai kitomis akimis, kitaip priimdamas, suprasdamas, netgi nevertindamas, o tiesiog grožėdamasis, džiaugdamasis tuo, ką matau. Tai buvo subtiliausias palaimos būvio išgyvenimas “čia ir dabar”. Tiesa, nuleidau akis, kad pažvelgi į kelią, kuriuo einu ir staiga pamačiau visai jauno vaiko švelnias putlias pėdeles – savo kojas. Va čia tai jau kilo nedidelis šokas, bet ne tam, kas leidosi nuo kalno į slėnį, o man, stebinčiai viską iš XXI amžiaus savojo kūno bei proto. Kas įvyko, kaip pasikeičiau būnant toje oloje, kodėl grįžau vienas bei visai kitoks – visa taip ir liko neįvardinta…
Po kurio laiko pasijutau grįžtanti į šią realybę, išgirdau jau puikiai pažįstamą “sugrįžimo” melodiją. Kiek atsigavus, ėmiau pasakoti, ką pamenu. Sesijos vadovas pasiūlė pabandyti prisiminti mano Mokytojo vardą, tuosyk lyg ir prisiminiau, tačiau gaila, kad neužsirašiau, nes dabar jau vėl nebe prisimenu (labiau pamenu vardo skambesį), tik Jį prisimenant kyla didžiulė vidinė šiluma, šviesa.
Kai papasakojau viską, ką pamenu, sesijos vadovas pasiūlė pabandyti atskleisti tolimesnio vyksmo detales. Tad užsimerkiau, vėl pradėjome kelionę, tiksliau pratęsėme ją. Išvydau, kad žengiu per uolienas visiškoje migloje, suvokiau, kad bent mažiausias baimės ar abejonės lašelis čia taptų pražūtingu. Kiek paėjus įžengiau į didelę olą, joje jau buvo keli mano bendrakeleiviai, Mokytojas. Prie mūsų prisidėjo ėję paskui mane. Nors ola buvo didelė, joje vienodai buvo pasiskirsčiusi prieblanda, tačiau viskas puikiai matėsi. Viduryje buvo apvalus akmeninis altorius, kurio įduboje degė šventa ugnis, ką supratau iš karto. Mes apsupome ją ratu.
Turiu pastebėti, jog ten skambėjo be galo aukštos dvasinės vibracijos, tad manau, kad be sesijos vadovo pagalbos tikrai nebūčiau sugebėjusi ką nors įžvelgti, prisiminti, suprasti. Tačiau žvelgiant į ugnį, esant gilioje vidinės maldos būsenoje, jaučiausi labai tvirtai. Greičiau pajutau, nei pamačiau, kaip vienas iš mano bendrakeleivių, matyt neatlaikęs tiek aukštų vibracijų, netekęs sąmonės, susmuko ant žemės. Tačiau visi kiti stovėjome, lyg būtume palaikomi Amžinojo Šaltinio jėgos dėka (manau, tai ir buvo). Mes apsiėmėme saugoti kai ką labai švento. Daugiau negaliu parašyti, kadangi, kaip jaučiu, duotos priesaikos saugoti paslaptį apsauginė galia neleidžia net priartėti prie visiško, protu įvardijamo jos supratimo. Įvyko transformacija – grįžau nuo kalno viršūnės gerokai pakitusio amžius į jau kiek kitokią, laiko pakeistą realybę. Viduje, vaikiško tyrumo taurėje, glūdėjo mažytė įšventinimo paslaptis…

Lina Rudaitienė