Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės”
Aktyvus kvėpavimas mane išneša, kažkur keliauju, neapčiuopdama nei kokių nors erdvių, nei kokių tai išmatavimų ar realybių. Galiausiai sudominusios pritraukia tam tikros emocinės vibracijos – tai džiaugsmingas atsipalaidavimas šokyje skambant puikiai styginių bei būgnelių muzikai. Bandau įžvelgti, kas tai per vieta – nagi tai panašu į milžinišką Rytų kraštų turgavietę, čia labai daug įvairių žmonių, spalvingos pavėsinės, prekystaliai, o viduryje – didelė scena, ant kurios aš šoku jausmingos melodijos vedama. Buvo net pojūtis, kad į šią sceną nusileidau jau šokdama iš viršaus. Negalėčiau pasakyti, kad mane yra apėmęs įprastas džiugesys, ne, tiesiog esu visiškai pasinėrusi į melodijos bei judesių pilnatvę. Niekas daugiau nedomina, tartum visa supanti aplinka tebūtų visiškai nereikšmingas sceninis fonas. Kas įdomu, kad pirmiausiai užfiksavau esanti šokio sūkuryje, ir tik kiek vėliau ėmiau pastebėti aplinkos detales – margaspalvę žmonių minią. Tačiau tas matymas nebuvo aiškus, o lyg išplaukęs, nes man tai visiškai net nerūpėjo. Akivaizdžiai negalėčiau pasakyti, kiek truko pats kvėpavimas bei po jo sekęs šokis. Buvau labai giliai į tai pasinėrusi, visiškai pasimiršusi vyksme.
Skambant sugrįžimo iš aktyvaus kvėpavimo muzikai, po truputį išėjau iš tos būsenos. Sesijos vadovas paprašė papasakoti, kas gi vyko. Kai viską išdėsčiau, jis pasiūlė atidžiau pažvelgti, kuo šios “šokio” realybės matymas skiriasi nuo įprastinio. Pasistengiau kiek įmanoma geriau prisiminti ir pastebėjau, kad visi regėti vaizdai – žmonių, palapinių, pavėsinių, pačios scenos – buvo labai neryškūs, išskydę. O ir mano būsena, nors ir suvokiau savo kūną kaip moterišką, pasipuošusį spalvingais šilkais, lengviau apibūdintina pojūčių lygmenyje, nei fiziniame plane.
Sesijos vadovas įvardino, kad tai buvo ne materialaus kūno šokis materialiame pasaulyje, o astraliniai išgyvenimai. Aš buvau šokiruota, nes niekuomet iki šiol nėra tekę susidurti su tokiu reiškiniu sąmoningame lygmenyje, tad nesugebėjau ir atpažinti, įžvelgti šių dviejų pasaulių skirtumų, kad galėčiau lengvai juos identifikuoti. Tada sesijos vadovas pasiūlė, jei noriu, pažvelgti, kas gi slypi po šiuo astraliniu šokiu realiame fiziniame plane. Žinoma, sutikau. Tada jis patarė atsisėsti patogiai, užsimerkti, atsipalaiduoti, bei mintimis sugrįžti į jau pažįstamą šokį scenoje. Kai tai padariau, gavau nurodymą man savo pastangomis imti žeminti vibracijas, tirštinti jas, kad galėčiau nusileisti į labai konkretų materialų pasaulį. Ėmiausi tai daryti, kol galų gale pasijutau besanti jauno berniuko kūne…
Kaitrioje dykumoje, tarp smėlio kopų buvo nakvynei apsistojęs didžiulis karavanas. Žmonės ilsėjosi palapinėse, aplinkui buvo daug kupranugarių, keletas arklių. Buvau karavano vadovo, rūstaus užsigrūdinusio žmogaus, sūnus, taip pat ilsėjausi centre stovinčioje šviesioje palapinėje. Žinojau, kad aplink stovyklą išstatyta sargyba. Sesijos vadovas net pasiūlė mintimis išeiti iš palapinės, apsižvalgyti, kas vyksta aplinkui. Mačiau smėlio kopas, smėlyje gulinčius nešulius, pačius gyvulius, palapines. Dangus – gilaus melsvumo, leidosi saulė, palengva vėso, žiebėsi pirmos žvaigždės.
Vėl sugrįžau į jaukų savo guolį palapinėje. Kažkur neramiai sužvengė žirgai, po kurio laiko tolumoje ėmė skambėti susiduriantys kardai, žmonių šauksmai, sunerimo gyvuliai. Vis garsėjantis šurmulys greitai artėjo. Aiškiai supratau – vyksta užpuolimas. Netrukus visi šie bauginantys garsai jau apsupo mus. Į palapinę sugrįžo tėvas, apimtas kovos įkarščio, su kardu rankoje. Jis buvo susikaupęs, akys išdavė situacijos beviltiškumą. Slėptis tikrai nebuvo kur. Mano viduje vis augęs nerimas staiga užplūdo visa apimančia vaikiška baime. Į palapinę įsiveržė keli užpuolikai iškeltais kraujuotais kardais. Vienas jų, ko gero vadeiva, prišoko prie tėvo, ėmė reikalauti atiduoti kažką labai vertingo ir jų ieškomo, tačiau atsakymo nesulaukė. Kitas griebė mane ir pakėlė. Suėmė tiesiog begalinė baimė ir neviltis, kuri tiesiog visiškai mane sukaustė netgi dabartyje. Dėl to sesijos vadovui teko įdėti šiek tiek pastangų įtikinėjant, jog aš esu dabarties laike, visiškai saugi ir nepažeidžiama. Palaipsniui įtampa, trukdžiusi aiškiai matyti vyksmą, ėmė slūgti. Regėjau plėšrias vadeivos akis, žibančias ugnimi, galinčias vardan savo tikslo padaryti bet ką. Žinojau, kad mes be įprastinių krovinių vežame kai ką labai svarbaus ir vertingo, o sustojus poilsiui, tai būdavo išmaningai paslepiama. Būtent apie tai jie ir klausinėjo. Vadeiva ėmė grasinti man kardu, tačiau kadangi bet kuriuo atveju mūsų laukė vien tik mirtis (tai puikiai suvokiau), tad tikrai žinojau, jog šios paslapties jie neišgaus. Beje, lauke sklindantys klyksmai dar įtikinamiau patvirtino, kad nei vieno pasigailėta nebus. Aš vis tebejutau didžiulę baimę, ir tik rūsti bei tvirta tėvo veido rimtis mane kiek stiprino. Vadeiva prišoko prie manęs, atsisukęs darsyk pažiūrėjo į tėvą, tačiau, taip ir nesulaukęs atsakymo, ryžtingai kirto kardu. Pajutau smūgį, nuo skausmo sąmonė užgeso, viskas baigėsi.
Dar reikėjo šiek tiek laiko, kol aš, sugrįžus iš dykumos, pilnai atsistačiau nuo visų tų patyrimų, nes buvau gan giliai įėjusi į vaiko vidų, todėl visos baimės, pojūčiai buvo vaikiški, labai stiprūs ir sunkai suvaldomi.
Lina Rudaitienė
