1 tema: auka-aukojimas

Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“
Po hiperaktyvaus kvėpavimo nurimstu ir imu “keliauti”. Atsiduriu tamsoje, tvyro keista nykuma, baimė, troškumas. Girdisi ritmingas gaudesys – tai nedidelėje erdvėje mušamas būgnas skamba. Jaučiuosi vyru, sėdinčiu kone visiškoje tamsoje – tarytum tai būtų ola ar palapinė iš šakų ir kailių. Tik viduryje nestipriai dega laužas, žioruoja žarijos. Kvepia ne tik laužo dūmais, bet ir kažkokiomis žolelėmis, nuo kurių kvapo kyla svaigulys. Virš laužo kabo katilas, jame kažkoks troškus viralas. Esu apsvaigęs, viskas akyse labai išplaukę. Būgną muša šamanas ilgais kailių apdarais, sukdamas ratus aplinkui laužą. Plaukai jo ilgi, pasišiaušę ir susivėlę, ant kaklo įspūdingas vėrinys iš kaulų, dantų ilčių, akmenukų. Kartais jis į katilą įmeta miltelių žiupsnį, po to vėl dunksi būgnas monotonišku, migdančiu ritmu. Pasieniais vos įžiūrimi sėdi ir kiti žmonės, matyt genties vyresnieji, vadai, nes jaučiu jiems pagarbą, nuolankumą, tačiau smulkesnių detalių neįžiūriu. Galima būtų sakyti, kad ne tiek matau juos, kiek jaučiu, ir dėl to žinau apie jų buvimą.
Šamanas paima didelį medinį kaušą, pamaišęs katile esantį turinį, pasemia to viralo, dar ritmingai besisukdamas kelis kartus apsuka aplink laužą, po to priartėja ir paduoda man – akivaizdu, jog turiu tai išgerti. Tai ir darau – skonis labai keistas, tiesiog nenusakomas. Šamanas atsiima kaušą, suka ratus apie laužą, vis po žiupsnį kažko įberdamas į ugnį, dėl ko ji labiau pliūptelėja, kyla žiežirbos. Be to, ima greitėti mušamo būgno ritmas. Man akyse apskritai viskas pradeda raibuliuoti, apima transo sąstingis, kad visiškai negaliu pajudinti jokios kūno dalies, netgi akių. Sėdžiu pastiręs, viskam abejingas. Būgno garsams pritaria aplink sėdinčių žmonių žemi gerkliniai šūksniai, tuo tarpu šamanas iškelia abiem rankomis ilgą peilį ir sukasi su juo aplink laužą. Jis artėja prie manęs, pasilenkia, staigiu judesiu pjauna pilvą, grūda ranką gilyn ir apčiuopęs išplėšia kepenis. Nejaučiu skausmo, tik ima kilti vis didėjantis siaubas manyje, iš dabarties stebinčioje visą šį vyksmą to laukinio akimis. Nors aiškiai suvokiu, kas vyksta, kūnas visiškai nepavaldus, kiek susirietęs bei pastiręs. Regiu, kaip šamanas iškelia kepenis aukštyn ir giedodamas apsuka kelis ratus aplink laužavietę. Jis taip pat lengvoje transo būsenoje – akys pastirę, judesiai labai plastiški, bet ne visai koordinuoti. Jis atkanda gabalėlį nuo krauju srūvančių kepenų ir perduoda genties vadui. Šis padaro tą patį, ką ir šamanas, po to perduoda kitam, ir taip jos keliauja ratu. Vyksta jėgos, drąsos paėmimo ritualas.
Šamanas vėl būgnija, tačiau aš vis labiau silpstu ir jaučiu, kaip lėtai mirštu. Pakilu virš apeiginės palapinės, veržiuosi per tamsą tartum apkvaitęs, nežinau, kiek tai trunka… Staiga atsiduriu skaisčioje šviesoje. Matau, jog tai jau visiškai kita vieta, kultūra, laikmetis. Čia prasideda kito gyvenimo epizodas, savo prasmingumu labai susijęs su pirmuoju.
Dabar aš jau stoviu ant aukštos akmeninės laiptuotos piramidės, viršutinėje kvadratinėje aikštelėje. Tolumoje matosi dar kelios panašios mažesnės piramidės, o tarp jų pasklidę akmeniniai miesto pastatai. Tai Centrinė Amerika, majų kultūra. Tos aikštelės viduryje stovi akmeninis kiek pailgas aukuras. Aš apsirengęs ilgais žynio rūbais, greta stovi dar keli žyniai, o kiek tolėliau ginkluoti šventyklos sargybiniai sergi du surištus baltaodžius žmones. Labai ryškiai išsiskiria moteris su ilgais kone baltais plaukais. Būtent jie šiandien parinkti paaukoti didiesiems dievams, kad apsaugoti visą šalį, jos žmones nuo artėjančios nelaimės. Tačiau mane gniuždo begalinis liūdesys bei neviltis, vos pakanka jėgų tai nuslėpti nuo aplinkinių žinių. Juk šie du baltaodžiai visai neilgos mūsų pažinties metu tapo geriausiais mano draugais. Bendraujant su jais pažinau tikrą nuoširdumą, geranoriškumą, proto tyrumą ir išmintį, begaliniai šviesią meilę. Jie, tapę brangiausia mano gyvenimo dalimi, šiandien mano paties rankomis turėjo būti paaukoti dievams išplėšiant jų gyvas širdis iš krūtinių. Mintyse tai suvokiau visiškai aiškiai, tad išgyvenau vidinę didžiulio skausmo dramą. Juolab, kad jau anksčiau mane apėmę abejonės dėl žmonių aukojimo dievams tikslingumo išaugo į visišką įsitikinimą šio ritualo klaidingumu, žiaurumu, baisia neteisybe. Tik labai išskirtinėms progoms buvo kartais gan ilgai kalinami baltaodžiai belaisviai. Būtent tokia pasitaikė šiandien – netrukus turėjo įvykti dienos šviesoje gerai matomas saulės užtemimas, o jų metu visuomet aukojami žmonės.
Davus ženklą žyniams, vaikiną nuvedė prie aukuro, paguldė ant akmens taip, kad krūtinė išsirietė, oda net išsitempė. Žvelgiau į saulę ir link jos artėjantį pilno mėnulio diską, o mane kaustė neviltis ir bejėgiškumas. “Negi aš tai padarysiu?” Mėnulis pradėjo dengti saulę, ėmė lėtai temti. Paėmiau spindintį, gerai išgaląstą obsidiano peilį, iškėliau virš galvos su kreipiniu į Dievą… ir staiga palūžau. Nuo milžiniškos širdgėlos, vidinės kovos naštos susmukau, iš rankų iškrito peilis. Ėmiau šaukti, kad jokiems dievams nereikia tokių aukų, žmonių žudymo (nežinau, galbūt tas klyksmas skambėjo tik mano viduje). Prie manęs mirksniu prišoko žyniai, sugriebė, nutempė šalin. Vėl šaukiau apie aukojimo nereikalingumą, beprasmiškumą, bet mane nutildė. Mačiau, kaip vienas iš žynių, iškėlęs aukojimo peilį į visiškai mėnulio uždengtą saulę, smogė į krūtinę, išplėšė dar plakančią širdį ir iškėlė aukštyn, rodydamas visiems, o po to įdėjo į auksinį dubenį. Tada nuritino kūną, paguldė šviesiaplaukę ir, be mažiausio virptelėjimo prapjovęs krūtinės ląstą, išrovė krauju srūvančią širdį. Čia aš vėl pratrūkau, šaukdamas apie žmonių kvailumą, tamsumą, prakeikiau savo tautiečius už tuos žvėriškumus, kuriuos mes darėme anksčiau bei darome dabar. Suvokdamas ir savo kaltę, jaučiausi tiesiog siaubingai. Matyt, dėl ilgos nervinės įtampos netekau žado (beje, toliau visą laiką ir išbuvau tokioje bežadėje būsenoje). Kažkur giliai viduje klykiau iš skausmo, tačiau kūnas lyg paralyžiuotas, net nevirpėjo. Mėnulis jau nueidinėjo nuo saulės, ėmė šviesėti, nenumaniau, verkti ar juoktis žinant, jog saulė pasirodė tikrai ne dėl paaukotų žmonių.
Apspitę žyniai nutempė mane žemyn ilgais vidiniais laiptais į akmeninius rūsius, tačiau buvo absoliučiai vis tiek, kas su manimi bus. Kai aptarimo metu sesijos vadovas klausė, kas gi vyko po to, niekaip nesugebėjau pamatyti. Atrodė, kad miriau dar besant ant aukojimo aikštelės, tad einant žemyn kojos kažkur nešė, akys kažką matė, tačiau visiškai nieko nesuvokiau ir nejaučiau. Dar bebūnant gyvam kūne, buvau numiręs.
Nuskambėjo pargrįžimui kviečianti muzika, ir palaipsniui grįžau. Viską, ką patyriau šios “kelionės” metu, papasakojau sesijos vadovui. Jis padėjo tą aukojimo ritualą priimti, išsklaidant baimę ir skausmą, o ypač nuoskaudą, suvokiant to laikmečio tradicijų prasmę bei neišvengiamumą. Baigiant pirmąją istoriją, sesijos vadovas paklausė, kas trukdo man lengvai palikti tą laukinę gentį, kurioje tapau gyva auka. Prisiminiau, kad kažin kur ten manęs liūdėjo mano serganti mama. Sesijos vadovui pasiūlius, nukeliavau pas ją, bet jau kaip kūną palikusi siela, nuraminau, ir sulaukiau jos mirties. Tada kartu lengvai iškeliavome.
Antroje istorijoje paaukotieji jaunuoliai akivaizdžiai buvo pažįstami kaip pakeleiviai per keletą gyvenimų. Ko gero sunkiausia buvo priimti mintį, kad aš savo rankomis ne vienam žmogui išplėšiau širdį, tačiau juk tuomet buvau tikra, jog darau tai Dievų vardan, o kai suvokiau to iliuziškumą, nutraukiau savo dalyvavimą tame. Manau, šviesi draugystė su dviem paaukotais jaunuoliais buvo esminė paskata galutinai pervertinti savo pasaulėžiūrą, netgi pagalba iš jų pusės tam buvo akivaizdi. Taigi, palaipsniui susitaikiau ir su šiuo savo kelionės Žemėje patyrimu. Analizuojant šias dvi patirtis, padėjo suvokimas, kad sąmoningai pasirinkau galimybę išgyventi aukos – aukotojo patyrimą. Tačiau vis tiek jaučiau skausmingą kaltę paaukotiems žmonėms. Sesijos vadovas pasiūlė pažiūrėti, kas gi įvyko po to, kai atsisakiau aukoti. Kaip minėjau, kvėpavimo metu niekaip nesugebėjau įžvelgti, kas nutiko vėliau, bet aiškiai suvokiau savo išėjimą iš tuometinio gyvenimo. Po mirties ėmiau kilti aukštyn, bet mane graibstė paaukotų išplėšiant širdis žmonių vėlės, pasimetę, susipainioję skausme, baimėse, pyktyje, keršte, kt. Aš juos pašaukiau ir jos rinkosi, būrėsi aplinkui, tada ėmėme kartu kilti į šviesą, į tą būvį, kur joms ir priklausė keliauti palikus kūnus. Jaučiau, kaip palaipsniui skaidrėja šios vietovės erdvė, vyksta apsivalymas. Beje, virš šventyklos aptikau abiejų ką tik paaukotų žmonių vėles, mes ramiame džiugesyje pažinome vieni kitus.
Kilo poreikis aplankyti tos vietovės, tos tradicijos šventyklą subtilesniuose, nematerialiuose planuose, su atgaila paprašiau atleidimo už blogį, kurį savo rankomis padariau, be to paprašiau atleidimo už visus tuos žodžius, kuriais prakeikiau tuos žmones, tradicijas, šalį, nes puikiai suvokiau, kad savo prakeiksmais padariau dar didesnę piktadarystę. Galiu pasidžiaugti, kad besimeldžiant jaučiau šventykloje skambantį šviesų tyrumą, skaidrumą, dvasingumą.
Abi šios istorijos padėjo visiškai kitaip pamatyti aukojimo prasmę. Primityvios genties tradicijos buvo neginčytinos, juk kepenys laikytos jėgos, ilgaamžiškumo šaltiniu, todėl jų gyvų valgymas – svarbus tuometine pasaulėžiūra remiantis išlikimo garantas. Tuo tarpu piramidžių kultūros religija, jos dogmos tapo priemone žmonėms valdyti, valdžiai išlaikyti, nes to meto žinios buvo daug gilesnės, platesnės, ir jomis, kaip bebūtų gaila, buvo sąmoningai piktnaudžiaujama, manipuliuojama. Labai vertingu buvo atradimas, kad galima sugrįžti į labai seniai pergyventą įvykį ir bent kiek išlyginti patirtų išgyvenimų emocinį šleifą, dažniausiai lydintį per visus kitus, vėlesnius gyvenimus. Sąmoninga pozicija iš dabarties gali įtakoti praeities išgyvenimus, tokiu būdu gydant patį emocinių įspaudų sąmonėje šaltinį, t.y. pirminę reiškinio priežastį.

Lina Rudaitienė