Mes nuolatos nagrinėjame mūsų realybę, jos struktūrą, raišką. Teigiama, kad yra Dvasios pasaulis ir Materijos pasaulis, šviesa ir tamsa, tarsi du priešingi vienas kitam lygiai, kuriuos jungia tam tikra tarpinė riba. Esame įpratę manyti, kad mūsų pasaulis yra begalinis, bet kartu žinome, kad jį riboja bent du dalykai, kurių negalime įveikti. Tai šviesos greitis, kurio negalime viršyti, ir vakuumas, kuris tapatinamas su tuštuma…
Jutimų srautas
Vakuumas yra ne materijos nebuvimas, o struktūros materijoje nebuvimas. Tai, ką mes vadiname vakuumu, iš tikrųjų yra realybė savo originaliame pirminiame chaotiškame ir labai retame būvyje. Kuo tankesnė materija, tuo labiau keičiasi jos raiška, savybės.
Įsivaizduokime autobusą su keleiviais. Kol jų mažai, kiekvienas gali galvoti apie savo dalykus, tai yra egzistuoti tarsi atskirai nuo kitų. Tad tarp keleivių kylantis kontaktai reiškiasi per jų individualias savybes – žavesį, sąmojį, konfliktiškumą ir pan… Jei keleivių padaugėja tiek, kad jie tiesiogiai liečiasi vienas su kitu, tai jau ima kelti įtampą, o bendravimo lygis sumažėja iki biologinio lygio… Jei prisidės dar žmonių, tada bendravimo poreikis visiškai išnyks. Prabus savisaugos instinktas ir kiekvienas stengsis laimėti erdvės dalelę, kuri jam suteikia bent kiek saugumo jausmo…
Mes jaučiame menkiausią vėjelį, tačiau milžiniško atmosferos stulpo spaudimo mūsų kūnui visiškai nejaučiame. Mes nepastebime žmonių, kurie elgiasi „kaip reikia“, tačiau atkreipiame dėmesį į kiekvieną, kuris pažeidžia taisykles ar elgiasi kitaip. Mes nesuvokiame savo kūno tol, kol kas nors nesuskausta. Vadinasi, mums egzistuoja tik „realybės spragos“, tarpai, pauzės vienalyčiame jutimų sraute.
Dvasia ir materija
Šiuolaikis pasaulis pripažįsta patį ribų egzistavimo faktą, tačiau viršutinė riba dažniausiai tapatinama su Dvasia arba energija, o apatinė su materija. Ir čia slypi ištakos didžiulės klaidos, susietos su mintimi apie materialųjį žmogaus kūną kaip kažką žemesnio, ką reikia įveikti, iš ko vaduotis. Tuo tarpu net šiuolaikinė fizika materiją laiko koncentruota energija, kurios potenciali galia viršija energijos, su kuria objektai sąveikauja, dydį.
Materija nėra šviesos priešingybė, tai tik tam tika jos buvimo realybėje forma, labiausiai koncentruota būsena. Materija yra energija, kuri gali egzistuoti tvarkingoje būsenoje. Ji visada yra tvarkos pasireiškimas. Net beformiškiausias materialus objektas, kokį tik galima įsivaizduoti, turi masę, o masė bet kuriuo momentu gali tapti energija. Šviesa ir tamsa yra kaip begalybės aštuoniukė, kuri sujungia visą mūsų Visatą į vieną visumą. Tai yra pirminė realybė, esanti absoliučioje pusiausvyroje.
Tamsos baimė
Prie pasaulio artėjanti ir jį ryjanti tamsa yra kiekvieno žmogaus sąmonėje įsišaknijęs vaizdinys. Kiekvieną vakarą galime stebėti, kaip mūsų pasaulis praranda spalvas, vėliau formą, o vėliau virsta aklina tamsa. Ir šis vaizdas žmogui baisus. Mūsų baisiausias košmaras yra panirti į klampią, beformę masę, kuri įsiurbia mus į save ir paverčia niekuo. Ir pats faktas apie šio vaizdinio stabilumą ir tvirtumą netgi tarp žmonių, kurie niekada nėra skendę nei pelkėje, nei užklimpę lakiame smėlyje, rodo, kad tamsos baimė yra daug arčiau nei mes manome.
Visgi mūsų pasaulis yra gana stabilus, o tai reiškia, kad ŠVIESA ir TAMSA yra pusiausvyroje, o žmogus gali suvokti abi jos puses. Be to, iš pradžių mūsų suvokimas yra iškreiptai labiau orientuotas į šviesą. Šviesūs, „tušti“ objektai mums visada atrodo didesni už tamsius, ir tai nesunku pastebėti žiūrint į juodai baltus simetriškus paveikslėlius.
Vadinasi, galime matyti objektus arba matyti tuštumą tarp objektų, išgirsti melodiją ar ritmą – pauzes tarp garsų, jausti skausmą nuo sąlyčio su aštriu daiktu ar šio skausmo nebuvimą. O tiksliau, galime išmokti suvokti antrąją, nematerialiąją, tikrovės pusę.
Pusiausvyra tarp šviesos ir tamsos
Taisyklė, kuri veikia visuose tarp ribų esančiuose pasauliuose, yra suvokimo pobūdis. Viskas, kas egzistuoja, turi tam tikrą pradinę formą, kuri gali egzistuoti daugelyje nestabilių būsenų ir trijose stabiliose būsenose – kaip „šviesa“, „tamsa“ ir „pusiausvyra“. Tamsos būsena mums yra pažįstamo objektyvaus pasaulio suvokimas. Šviesos būsena – tai sąlyginės tuštumos tarp objektų suvokimas. Pusiausvyros būsena – tai gebėjimas vienu metu suvokti, aprėpti abi tikrovės puses.
Vienintelis dalykas, ko reikia pusiausvyrai pasiekti, yra išmokti susikoncentruoti į kitą pusę. Paprasčiau tariant, įpraskime atkreipti dėmesį ne tik į daiktų formą, o į juos skiriančius tarpus, tuštumas tarp jų, į erdvės, skiriančios mus nuo kiekvieno objekto, dydį. Tai yra, reikia atkurti erdvinį – tūrinį pasaulio matymą, tūrį ir turinį, išmokti suvokti visuminę apimtį, o ne tik jį užpildančius objektus.
Grynos „šviesos“ ar „tamsos“ būsenos žmonėms beveik nepasiekiamos, tačiau pusiausvyrą iš esmės galima pasiekti. Ir tai yra būsena, kurioje žinios apie tikrovės ribas gali būti paverstos galia, tai yra tapti mūsų egzistencijos dalimi, vientisumo pagrindu. Tai suteiks gyvenimui prasmingumo ir pilnatvės.
Lina Rudaitienė
