Serija „Sąmoningos sąmonės kelionės“
Baigus aktyvų kvėpavimą, aprimstu, atsipalaiduoju. Išeinu labai aukštai, jaučiuosi esanti savaranki sąmonė – dvasia, suvokianti save, savąjį amžinumą, apėmęs vaiskaus džiaugsmo bei pilnatvės pojūtis. Savo sąmonėje išgirstu bei suvokiu kvietimą keliauti į vieną Kūrinijos kampelį, kur yra sumanytas be galo įdomus vyksmas. Mano nesąlygotas apsisprendimas susilieja su ketinimu, tad po kurio laiko jau pajuntu artėjanti ir besileidžianti į žemės atmosferą. Puikiai žinau, jog tai pirmas atėjimas į šią planetą. Leidžiuosi žemyn kaip sąmonė, vienu sykiu jaučianti tiek orą bei jo cheminius pokyčius žemėjant, tiek vandenį, nes tuo pačiu leidžiuosi ir kaip begalybė žemyn krentančių mažų lietaus lašų. Tai pirma mano pažintis su šiomis bei kitomis stichijomis. Dabar jau labiau jaučiuosi lašais, tikšiančiais ant kalnų šlaitų, susiliejančius į vis gausėjančius vandens srautus. Vanduo visuomet randa sau kelią – taip ir aš smelkiuosi per pačius mažiausius įtrūkimus uolienose, taip pajusdama žemės stichijos, akmenų kietumą bei savitumą, išgyvendama, lygiai kaip prieš tai oro bei vandens stichijų, sąmonę, tikrąją savastį. Beje, visame kame dalyvauja ir ugnies stichija įvairaus intensyvumo šilumoje.
Įdomu pastebėti, kad nors tai buvo ir vientisas, takus visų stichijų išgyvenimas, tačiau tame nejaučiau laiko apribojimų, cikliškumo – iš dabarties žvelgiant man netgi regisi, kad tai buvo milijonus metų trunkantis vyksmas, tačiau būtent tai neturėjo absoliučiai jokios reikšmės – svarbus buvo tik pats gyvas šio pasaulio pergyvenimas. Vienu metu jaučiausi ir oro srautais, ir krintančiais lašais, susiliejančiais į upelius, vandenyną, ir žemė visa savo uolienų įvairove, lengvai sugerianti vandenį. Girdėjau savo lašnojimo aido atgarsius tamsiose olose, jutau vis didėjantį karštį besileidžiant į žemės gelmes. Tai buvo taip vientisa, be to visai lengva savo sąmone aprėpti viską vienu sykiu, būti visu tuo, visoje begalinėje šios realybės įvairovėje…
Dėmesį patraukė silpnas, bet ritmingas garsas, jo vibracija. Akimoju ten ir atsidūriau – tai buvo milžiniška lyguma, kone giedras tamsėjantis dangus – saulėlydis. Degė vidutinio didumo laužas, o aplink jį dideliame rate ritmingai skambant būgnui žmonės šoko. Aš tarytum ir iš šalies žvelgiu, bet tuo pačiu ir jaučiu, kaip šoku, kaip įsiklausau bei susilieju su garso virpesiais, su oru, žeme, visa gyvastimi, visa gamta. Šokančių žmonių sąmonė visiškai nesąlygota, laisva (taip manau, nes tai jaučiu) – jie visi jaučiasi, o ir yra gamtos dalimi, neatsieti, išties vientisa Kūrinijos visuma. Mūsų visų sąmonė aprėpia viską, nei kiek neišskiria savęs iš tos visumos. Ko gero tai buvo gyvas archetipinės kolektyvinės sąmonės išgyvenimas. Jokių rūpesčių, abejonių, baimių – tik pilnatviška vieninga Būtis…
…Manau, kad po to sekė jau visai kito, arba tiesiog labai konkretaus, įsikūnijimo išgyvenimas, kadangi šįsyk pasijuntu turinti individualybę, konkretų kūną, esu gan aukštų kalnų papėdėje, čia daug žalumos, miškai, pievos. Jaučiu visai naują esamos realybės atspalvį – visiškai nelauktai visur tvyrančią baimę. Tuo metu akivaizdžiai buvo stiprūs telepatiniai sugebėjimai, nes matau savo sąmonėje, o ne akimis, vaizdą, kaip ant žemės paviršiaus nusileidžia labai spindintis dirbtinės kilmės skraidantis objektas. Iš jo po kurio laiko pasklinda kažkokie skraidantys aparatai, kurie “medžioja” būtent žmones, o suradę juos tam tikru būdu paralyžiuoja, po to paima ir nuneša į tą pagrindinį laivą, kur jau išstatytas didelis spindintis apvalus gaubtas – kupolas. Kas yra jo viduje, nematau ir nesuvokiu, nes jis “neleidžia” pažvelgti telepatiškai – turi kažkokį energetinį skydą. Tik suvokiu, kad ten kažką daro su žmonėmis tiek sąmonės, tiek genetiniame lygmenyse. Iš po gaubto paleisti žmonės jaučiasi esą visiškai pasikeitę – sąmonė siaurutėlė, į telepatinį kontaktą visiškai nereaguoja, o be to, iš jų sklinda baimė, agresija, pyktis, tiesiog daug įvairialypio blogio. Man tai regisi kaip visiškai nepateisinamas kišimasis, manipuliacijos, kt.
Visa savo esybe suvokiu, kad būtinai turiu slėptis, saugotis, kitaip manęs laukia toks pats likimas. Bėgu, slapstausi giliausiuose tarpekliuose, miško tankumynėse. Deja, tai nepadeda, nes tie mažyčiai skraidantys aparatai specialių ieškiklių pagalba aptinka mus, žmones, tad mano pastangos desperatiškos, tačiau pasmerktos. Mane aptinka, jau suparalyžiuoja, matau bei suvokiu, jog mane gabena į kupolą, tačiau negaliu visiškai pasipriešinti, net nepajudu. Paskutinis dalykas, kurį pamenu jau prie pat kupolo, yra tai, kad duodu sau žodį bet kokia kaina išsivaduoti iš šių “spąstų” – jutau begaliniai stipriai suformuotą ketinimą.
Po nežinia kiek laiko atsigaunu, susivokiu kad esu miške. Pirmiausiai mane užgriūna siaubingas sąmonės ribotumo pojūtis, nepakeliamai skausmingas ir žeminantis. Palaipsniui randasi ir kiti pojūčiai – baimė, gėda, aklas noras bėgti ir slėptis nuo viso pasaulio kuo giliausiai. Jaučiu, jog bėgu, bėgu, bėgu…
Sugrįžus į šią realybę, tai suvokiu kaip vieną iš pačių skausmingiausių viso savo ilgalaikio buvimo Žemėje įspaudą, persekiojantį per visus gyvenimus.
Lina Rudaitienė