Būna, kad mes kažko norime, bet negalime to pasiekti ar gauti. Būna, kad galime, bet nenorime. O dar prasčiau, kai reikia, pavyzdžiui, ką nors daryti, o mes nei norime, nei galime. Žodžiai noriu, galiu, reikia skamba pažįstamai, nes lydi mus kone kiekviename žingsnyje visą gyvenimą. Visgi verta patyrinėti, kokią vidinę reakciją jie mumyse sukelia. Kaip norėti ir galėti iš tiesų?
Vaikystėje skambantys noriu, galiu, reikia
Daugelio žmonių vaikystė kupina neišpildytų norų, kuriems buvo pasakytas griežtas NE. Tam dažniausiai buvo svarios, pagrįstos priežastys. Arba mūsų neišgirdo, nesuprato, neatliepė taip, kaip tikėjomės, tai yra, norėjome. Po kurio laiko tai padarė mus nedrįstančiais ir net negebančiais norėti. Arba pripratino mus norėti to, kas atrodo teisinga kitiems.
Taip pat kai kurių žmonių vaikystė kupina įvairiausio negalėjimo – kažką pasiekti, pasakyti, gauti, suprasti… Pradžioje tai buvo negalėjimas išreikšti tai, ko norime, įvardinti savo poreikius. Dažnai lydėjo negalėjimas, nes buvo draudžiama. Nesvarbu, kad tai buvo dėl mūsų saugumo, mūsų kaip vaiko labui. Taip mumyse įsitvirtino norų sąlygotumas, įsitikinimas tuo, kad mes kone nieko NEgalime.
Lygiai taip pat vaikystėje lydėjęs žodis reikia dažnai skambėjo kaip nurodymas, įsakymas, kone prievarta. Ir iš viršaus nuleistas reikia stipriai prieštaravo tam, ko reikėjo, kaip mums atrodė, jautėsi, mūsų poreikiams ar interesams patenkinti. Tai dar vienas vidinio prieštaravimo židinys.
Suaugusio noriu, galiu, reikia
Suaugęs žmogus, pajutęs bet kokį norą, gali patirti vidinį prieštaravimą – nesąmoningą draudimą, atsineštą iš vaikystės. Tas suvaržymas gali persikelti į troškimų, svajonių, siekių lygį. Bandydamas nugalėti savo vidines abejones, jis bando save įgalinti. Tuomet iš vidaus gali kilti nesąmoningas abejojimas galimybe, sugebėjimu galėti. Taigi, bet ką darant mes turime nugalėti ne tik išorines kliūtis, bet ir vidines. Turime legalizuoti savo teisę norėti ir galėti.
Išgirdus žodį reikia, gali kilti noras priešintis, jei per daug pavargome nuo reikalavimų. Arba gali pasireikšti totalus nuolankumas dėl pripratimo paklusti. Net kai mumyse kyla natūralūs poreikiai, mes galime į tai reaguoti gana prieštaringai ir nesuprasti, kodėl tai vyksta. Kokia neįtikėtina žmogaus prigimtis!
Kaip norėti ir galėti
Vertėtų įsisąmoninti savo vaikystės patirtis, susijusias su mažomis vaiko galimybėmis ir suvaržymais. Jei tai vertiname kaip priemones, saugojusias ir ugdžiusias mus, tuomet palaipsniui išsivaduojame iš vidinių abribojimų. Dar labai naudinga prisiminti mums augant akivaizdžiai didėjusias savo galimybes. Gerai yra įžvelgti visų taip vadinamų suvaržymų realią naudą gebėjimų, asmenybės ugdymui.
Tai padės vaduotis nuo vidinių apribojimų, įgalins mus veikti visa jėga. Tada galėtume visą savo gyvenimo patirtį naudoti kaip tvirtą veiklos pagrindą. Juo remiantis galėsime drąsiai, išmintingai, kūrybiškai žengti savo keliu. Norėsime patirti gyvenimo grožį, galėsime išbandyti save įvairiose patirtyse. Ir tai skambės kaip tikrasis poreikis, kai noriu, galiu ir reikia susilieja į prasmingą būtį.
Lina Rudaitienė
