Pasidalijimai – atsiliepimai

Atsiliepimai apie sąmoningą kvėpavimą su Lina Rudaitiene:

Laikas bėga labai greitai… Supratau jog galiu prarasti šansą pasidalinti praeito antradienio kvėpavimo potyriais (Sąmoningo kvėpavimo studija, tema: sąmoningas kvėpavimas dvasiniu tyrumu, dvasinis gyvenimas kaip pasirinkimas), o norisi… Galiu išskirti tris ryškiausius, prie kurių vis grįžta mintys…
Pirmasis patyrimas – akių lygyje (o gal trečiosios akies) staigios, ryškios, intensyvios šviesos blyksnis. Ir toliau šviesa sklinda žemyn ir kūgio forma apgaubia visą kūną. Buvimas šviesoje kasdienybėje, klausimas, kaip, pvz., tai išlaikyti darbe…
Antrasis – didžiulis, visą apimantis dėkingumas Žemei. Už buvimo džiaugsmą, kad turiu galimybę būti, gyventi Žemėje, už jos grožį. Tai nebuvo akimirka, tai buvo išgyvenimas.
Trečiasis patyrimas – įspūdingas momentas – lyg susitikimas su Dvasia… ir dvasios išraiška, aplankęs šypsenos jausmas, lyg sąmonė kyla į viršų ir susitinka su Dvasia – tai lydėjo didžiulė šypsena.
Ateina mintis, „gal čia aš šypsausi, čia juk vyksta tokie rimti dalykai – susitikimas su Dvasia ir nėra ko čia šypsotis“. Ir kaip atsakymas ateina ta pati šypsena (gal dar didesnė).
Ir toks jausmas – lyg abi viena kitai šypsomės 🙂 (Nors…mes abi kaip ir vienis…).
Man tai buvo labai stipru, ryšku…, bet namuose, kai nėra vedimo – taip nesigauna…

Su meile, Salva U.
Trumpai noriu pasidalinti savo patirtimi, gal joje kiti žmonės atras savo klaidas ir turės puikias galimybes iš jų pasimokyti.
Patyrusi stiprų stresą ir išgyvenimus per ne vienerius metus, praradau norą gyventi, nukrito mano savivertė, kvėpavimas tapo paviršutiniškas. Energijos nesiejau su gyvybe. Na energija man tik buvo žodis, nors ir jaučiau, kaip ji teka. Stresas savo darbą padarė. Po rebefingo praktikų susivokiau, kad reikia kvėpuoti giliai, kad viskas, kas mus supa, yra gyva… GYVYBĖ man tapo pagrindiniu žodžiu. Visatoje yra tik gyvybės principas ir tik jis yra remiamas, o ne mirties principas.
Suvokusi tai, savo viduje pajaučiau, kad atėjo žinojimas, jog galiu padaryti „žvakę“ (tai fizinis pratimas), kaip būdama jaunystėje. Šiuo metu man 52,5 metų. Man pavyko :))) Ir ne tik „žvakė“. Lengvai ir paprastai. Kaulai pradėjo „keistai“ traškėti, transformuotis. Pakito svoris. Nuo 80 kg iki 72 kg (ankstesnio įprastinio svorio). Tai įvyko labai greitai.
2013 m. liepos 20 d. susigrąžinau savo ryšį su siela (taip aš tą suvokiau). Mano širdyje jausmas buvo gana stiprus, gilus, neįprastas ir viskas vyko per skausmą. Supratau, kad viskas eina tik į gerą ir jaučiau Visatos jėgų palaikymą.
Susigrąžinau einant per gyvenimą pamestą manyje esantį TIKĖJIMĄ.
Žodžiai MANO GYVENIMAS įgavo naują prasmę.
Rugsėjo 21 d. aš susitikau su savo siela.
Iš naujo mokausi mylėti save, laiminti tai ką darau, matau, mokausi atleisti sau ir kitiems, sąmoningai keliu savo vertės pajautimą, nesekmėse pamačiau daug gerų dalykų. Pasirodo aš esu tokia drąsi, kad anksčiau apie tai ir pagalvoti neišdrįsčiau. Dabar susivokimas ir pokyčiai vyksta labai greitai 🙂
Tai tiek trumpai. Visiems linkiu susigrąžinti tai, kas jiems teisėtai priklauso iš prigimties 🙂
Dar kartą, Lina, labai Jums ačiū ir žemai lenkiuosi Jums.

Pagarbiai, Birutė R.
Suvokimai po sąmoningo kvėpavimo motinystės tema…
Aš esu mama. Nei gera, nei bloga. Tiesiog mama. Esu ramstis, padedantis atsistoti, bet ne ramentas. Esu užuovėja, jei kartais reikėtų pasislėpti nuo lietaus, bet ne skėtis nuolatos esantis virš galvos.
Motinystė – tai menas dalintis su savo vaiku tuo, ką turi. Motinystė atveria vartus į Kūrybos Paslaptį. Mama ir vaikas yra laisvi rinktis, susijungę įveikti, panirę pajusti Kūrybos Slėpinį.
Žinojimas, kad kadaise buvau paika mama, palikusi savo vaiką, mane ramina. Nes suprantu savo šiandieninių poelgių priežastį.
Dvasinė motinystė. Dar reikia pagyventi su šia mintim, nes iki šiol maniau, kad esu nelabai tikus mama savo vaikui. Nors bendraujant su žmonėmis būna jausmas, kad esu jiems lyg mama… Žemai Jums lenkiuosi.

Rasa
Pirmiausia noriu padėkoti Linai, Aukščiausiajai Dvasiai, Sielai, Visatai, Dievui… Visiems ir tuo pačiu sau už pagalbą bei galimybę susipažinti su rebefingu ir, svarbiausia, už patirtis, kurias išgyvenau kvėpavimų metu. Esu ten, kur turiu būti. Patirtis iš tiesų neįkainojama, akivaizdžiai atvėrusi man kitas perspektyvas, kitokį matymą, pajautimą. Kiekviena sesija savotiška, vertinga, įdomi, reikalinga. Tarytum žingsnis po žingsnio eita tiek, kiek reikia ir tiek giliai, kiek tam buvau pasiruošusi.
Individualių sesijų metu gavau daug atsakymų, kurie buvo svarbūs man. Mano gyvenimas natūraliai įgavo kitokią prasmę, tiksliau netgi ne gyvenimas, o būtis. Viskas tarytum verčiasi, išoriškai pokyčių gal ir nelabai matyti, bet viduje tai vyksta kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną, akimirką esu kitokia, kiekvienas momentas unikalus, daug svarbesnė tapo dabartis. Dabar aš jaučiu, mąstau, renkuosi, veikiu – ir tai vienareikšmiškai įtakos mano ateitį, mano rytojų. Ir dabar jau aš renkuosi gyventi palaimingai, lengvai, laisvai, džiaugsmingai…
Vienas pačių svarbiausių laimėjimų, mano suvokimu, – tai atkurtas ryšys su Siela bei sustiprėjęs santykis su Amžinąja Dvasia, kurią nuoširdžiai suvokiu daug artimiau ir, kad esu jos dalis… Kreipiuosi į Amžinąją Dvasią labiau kaip Siela, nebe kaip asmenybė. Tarytum atsivėrė aiškesnė, kitokia nauja kokybė.
Dėkoju už pamokas, nes be jų nebūčiau atėjusi į tokią šiandieną ir tikiuosi, kad mokysiuosi daug lengviau bei harmoningiau. Einu plačia, atvira Širdimi tolyn… Einu į gyvenimą, meilę, pažinimą… Esu atvira, pasiruošusi, sustiprėjusi…

Vilma
Visų pirma norėjau padėkoti už šviesą, kurią nukreipiat į mus, kad mes surastume savąją… Dėkoju už sąmoningo kvėpavimo nešimą, už dvasines praktikas, tai taip stipru ir išsiilgta…
Noriu pasidalinti atradimais, pojūčiais, patirtais dvasinių praktikų metu… Beje, po energetinio šokio, aš jau tą pačią dieną jaučiau kiekvieną raumenėlį neįtikėtinose vietose. Dalyvauju Jūsų vedamuose vienadieniuose seminaruose jau trečią kartą, ir tik šiame seminare pajutau, kad kažkur „pramušo“, atėjo suvokimas… Po energetinio šokio integracijos metu ypač stipriai jutau energiją, tekančią pradedant pėdomis ir aukštyn… Grįžinėjant po kvėpavimo namo, atėjo suvokimas, kad negerbiu, nemyliu moteriškumo savyje, visąlaik žavėdavausi ir pati norėdavau būti stipria moterimi, o silpnos, verkšlenančios moterys man keldavo panieką… Ir tik dabar suvokiau, kokia tai yra dovana būti moterimi, būtent švelnia, silpna, užjaučiančia, mylinčia, pasiaukojančia, nekovojančia … Viešpatie, koks tai nuostabus jausmas… Dėkoju, dėkoju, dėkoju…
Ir aš Jums visa savo esybe pritariu, kad tiesos energija gydo… Pastebėjau, kad tik pati pradžia yra sunki sakyti tiesą, o po to tai darosi daug lengviau negu meluoti, ateina tas laikas, kai nebegalėsiu ir nebenorėsiu gyventi mele, kad ir kaip jį įvardinčiau…
Sakoma, į žmogaus gyvenimą ateina Mokytojai, kokių jis nusipelno… Dėkoju Aukščiausiajam, kad Jūs atėjote į mano gyvenimą, dėkoju už vedimą, ėjimą šalia…
Dalia
Noriu padėkoti už suteiktas žinias ir paskirtą laiką bei dėmesį. Šiltas ir švelnus ačiū. Dar vienas ačiū už šiltus, minkštus ir jaukius dekučius, atvykusius kartu su jumis. Dar vienas – už rūpestingai apkamšytas šąlančias mano kojas kvėpavimo metu. Buvo taip tyliai gera ir ramu pajusti mamišką rūpestėlį. Tuo metu pamaniau, kad jau turbūt žinau, kaip jautėsi Jėzaus mokiniai, kai Jis mazgojo jiems kojas…
Kvėpuoju kasdien, suteikiu kiek kitokias prasmes ir spalvas net savo įprastiems fiziniams pratimams. Skirtumas neįtikėtinas! Dar vis mokausi atsipalaiduoti. Veidrodyje susitinku ramią, gražią ir besišypsančią moterį. Gera…
Nora
Sąmoningai kvėpuojant gyvenimas darosi vis įdomesnis. Kvėpuoju, stengiuosi pajausti ir suprasti, kas vyksta. Visą šį laiką kvėpavau energija iš viršaus (jan), buvo įvairūs patyrimai. Įkvėptos energijos įvaizdis kaip vanduo keitėsi į ugnį, buvo gera kvėpuoti dvasine ugnimi. Tikriausiai man trūko ugnies, nes namie nėra židinio, galiu pasėdėti tik prie žvakės, o vandeniu džiaugiuosi 3-4 dienas per savaitę lankydamasi SPA. Kvėpavimas šviesa į save ėjo tuneliu, kurį norėjosi išvalyti, ir stengiausi tai daryti. Tai vyko keletą dienų. Žemės (in) energija kvėpuoti vengiau, nes tai sunkiau sekasi…
…Pradėjau kvėpuoti moteriška energija, sunkokai sekėsi, bet šiandien tai pratęsiau. Nuotaikos keičiasi, pats kvėpavimas taip pat. Įkvėpti sekasi kaip ir lengviau, geriau, srautas plečiasi, bet aukščiau pakelti sunkiau, fiziniam lygmeny tai panašiai kaip darant kokį naują pratimą. Pats kvėpavimas pasidarė lygesnis, iškvėpimas – daug trumpesnis, atpalaiduotas, panašiai kaip Jūs mokėte. Jaučiau įkvepianti stabilumą… Daugiausia kvėpuoju prana, pakylėdama sąmonę vis aukščiau ir aukščiau. Visų pirma dėkoju Dvasios vedimui, kurį stipriau ar mažiau kai kuriais atvejais jaučiau savo gyvenime, o gavusi iš jūsų mokymą, už ką esu dėkinga jums, galiu tai jausti aiškiau ir sąmoningiau, nors turiu su tuo dar labai daug dirbti, ką pastaruoju metu ir darau… Svarbiausia suvokiau ir įvardijau, kad esu be galo laiminga gyvendama „čia ir dabar“. Pasakiau tai garsiai sau, po to pasidalijau su keletu žmonių. Po kelių dienų suvokiau, kaip tai svarbu – įvardinti ir tarsi užtvirtinti tai savo gyvenime.
Irena
Sąmoningai kvėpuojant išmokau geriau pajausti savo kūną, atpažinti įtampos vietas ir sąmoningai kvėpuojant jas išlaisvinti. Aptikau skausmo ir įtampos sritis savo kūne, apie kurias iki tol nežinojau, o jas „prakvėpuojant“ palengvėjo ne tik fizinis kūnas, bet ir emocinė būsena. Išmokau ne bėgti nuo skausmo, bet eiti į jį, pažinti jo priežastį, išgyventi ir paleisti.
Sąmoningai kvėpuodama patyriau įvairius jausmus: baimę, pyktį, nuoskaudą, švelnumą, meilę. Stipriausius iš jų galėjau aiškiai jausti gyvenant konkrečioje mano kūno vietoje, „prakvėpuodama“ tas kūno sritis galėjau pamatyti (vaizdinio ar minties keliu), iš kur šie jausmai kyla, kokios gyvenimo situacijos ar žmonės juos sukelia, ką tai reiškia man. Tada, sąmoningai kvėpuojant į situaciją, įtampa mažėjo arba didėjo atskleisdama dar gilesnį suvokimą ir priežastis, esančias už paprasto pažinimo ribų. Nuostabu, kai galiu pasirinkti paleisti iš karto, ar įsigilinti, išgyventi praeities įvykį, suvokti jo poveikį dabartiniam gyvenimui ir tada paleisti.
Kai pradėjau kvėpuoti, geriau pajaučiu savo kūną, net ir sąmoningai nekvėpuodama. Gavau paprastą galimybę efektyviai išsivaduoti iš fizinių įtampų ir nemalonių emocinių būsenų, suprasti kodėl atsitinka tai, kas atsitinka ir kas tai sąlygoja, pažvelgti į save tarsi ‘“nuo kalno“, pamatyti savo raidos ir patyrimų kelią, išvysti „jėgos“ momentus, kai buvo padaryti svarbūs pasirinkimai. Tokiu būdu tampu išmintingesnė ir atlaidesnė, nes suprantu, kad visi mes einame tokiu pat keliu, mokomės, ieškome įvairių patirčių ir esame įtakojami praeities gyvenimų įvykių. Gyvenimo suvokimas pradeda netilpti į vienos asmenybės gyvenimo ribas. Paprasčiau kalbant, tapo lengviau paleisti tai, kas trukdo, atrodo svetima ar primesta, ne tik per kvėpavimo sesijas, bet ir gyvenant kasdienybėje.
Jurga
Man kvėpavimas virto vidine transformacija – su kiekvienu nauju seansu aš vis rasdavau kažką naujo, ko iki tol dar negalėjau suprasti. Per visus kvėpavimo seansus aš lukštenau tą dovaną, kurią atidengia ar padeda rasti kvėpavimas. Aš lukštenau priėjimą iki savo sąmonės, nes pasirodo, kad jos visai nejaučiau… Aš lukštenau priėjimą iki gilesnio, visą apimančio savęs ir aplinkos supratimo… Kvėpavimo dėka aš sugebėjau save keisti daug lengviau, man labai lengva ir aišku buvo pamatyti, ką savo gyvenime turiu keisti ir labai aišku buvo, kaip toliau turiu gyventi… Tik pasirodė, kad sunkiausia tapo tą kvėpavimo atidengtą savo kelio aiškumą apginti savo senais ar įprastais mąstymo būdais…
Taigi aš pajutau, kad kvėpavimas išvaduoja nuo to, kas man nereikalinga, bet atradau, kad deja, aš pati labai sunkiai atsisakau to, kas man visai nereikalinga… Susidūriau su savo pačios kuriama inercija… Anksčiau aš net neįsivaizdavau kad tokia yra… Aš jau seniai supratau, kad esu visko, kas yra mano gyvenime kūrėja, bet, pasirodo, žinojau per siaurai – dabar pamačiau, kad galiu daug daugiau: tiek visa ko kūryboje, ir deja visa ko apribojime. Tiksliau, mano galimybės nepasikeitė, bet aš jas pamačiau… taigi turi gilėti ir atsakomybės pajautimas… Kažkodėl jaučiu, kad lukštensiu tol, kol nieko nebeliks… Ir man visai nesvarbu, kiek daug liko.
Ramunė
Noriu labai Jums padėkoti už tai, ką patyriau rebefingo seminaro metu. Gavau labai išsamų, racionalų, nuoseklų procesų paaiškinimą, geriau suvokiau anksčiau turėtas patirtis ir ką galiu daryti toliau. Pirmo kvėpavimo metu apsipyliau ašaromis, tačiau tai nebuvo liūdesys, greičiau džiaugsmas buvo labai didelis. Tie suvokimai, kurie atėjo kvėpavimo metu buvo man tokie vertingi, suteikiantys vilčių, kažką labai puikaus savyje užčiuopiau ir tai buvo greičiausiai atradimo džiaugsmas. Suvokiau, kad rebefingas man išties suteikia puikių galimybių, man jis reikalingas. Taigi ačiū Jums už perversmą mano suvokimuose, ačiū labai.
Eugenija
Labai Jums dėkoju už tas patirtis, atsiskleidusias kvėpuojant. Viskas vyko taip harmoningai, ramiai, švelniai. Pačiai sau netikėtai kvėpavau tokiu giliu, ilgu kvėpavimu – iš kur tai? Ir netrūko oro, ir nespazmavo, o buvo gera. Po abiejų kvėpavimų, jų integracijos metu jaučiausi palaimintoje būsenoje – nejaučiau svorio, buvau tarsi apsupta lengvu, švelniu debesėliu – tokia saugi, rami, laiminga, kaktoje jaučiau besisukančią šviesą, per atskiras kūno vietas taip švelniai, trumpai nuvirpuliuodavo, nuvilnydavo švelni energija – tarsi atliepdama skambančiai muzikai – tokia ypatingai maloni būsena… Tai jėga, galia apskritai. Joje ne viena, o daug savybių, gėrybių.
Tada kilau palaipsniui aukštyn, kol išvydau ryškią šviesą, tokią apčiuopiamą, baltai auksinę, sklindančią iš kažkokios ertmės aukštai dešinėje. Nuo jos man pradžioje taip staiga buvo skaudu, jautru, bet ir perštinčiai gera – joje jutau Meilę, Gėrį, Gerumą, Švelnumą, Jautrumą, Dorumą, Tiesą… – tiesiog begalybę… Tą šviesą suvokiau kaip sklindančią iš savo Dvasios ir tada supurtė verksmas… Kokia graži Dvasia ir tai yra iš tikrųjų!… Ta šviesa apgobė mane, ramino, aš dėkojau ir buvau laiminga… Nesinorėjo išeiti iš švelnaus, saugaus, žydrai balto integracijos debesėlio… Ačiū Jums už buvimą kitaip, už patirtis, kurias taip norisi išsaugoti. Jaučiu, kad turiu prisiliesti prie kažko giliai, atidaryti ir paleisti, tačiau prašau, kad tai vyktų pačiu harmoningiausiu būdu.
Jūratė
Nuolatos Jums dėkoju už mokymą, už meilę, išmintį, kantrybę. Jau beveik du metai, kaip pirmą kartą atėjau į rebefingo seminarą arbatinėje. Suvokiau, jog sąmoningas kvėpavimas – tai, ko taip ilgai ieškojau. Kvėpavimo dėka vyksta mano gyvenimo nuostabūs pokyčiai. Dabar į gyvenimą žvelgiu visai kitomis akimis, einu per pasaulį, mokausi, kaip vaikas, žengdamas pirmuosius žingsnius. Kvėpuoju ir man gera gyventi. Esu be galo dėkinga. Ačiū.
Kristina
Kvėpuoju, kai tik turiu tam laiko, bet reikia prisiversti. Tačiau žinau, kad reikia, nes už mane niekas to nepadarys, ir darau. Užtat pirmą savarankišką kvėpavimą buvo toks momentas kai tarsi sustojo akimirka, atėjo suvokimas kad štai laikau momentą „čia ir dabar“ savo rankose, kad turiu tą momentą su visiška atsakomybe, kad iš tikrųjų kuriu save, savo net ne likimą, bet tiesiog dabartį, laikau savo rankoje, nutvėrusi, buvau tiesiogiai „čia ir dabar“, o ne kur nors kitur.
Dabar kvėpuojant suvokimai pas mane ateina labai tyliai, labai takiai, taip tarsi išplaukia. Bet supratau, kad vien patirti suvokimą negana. Reikia labai daug valios pastangų, kad tą suvokimą padarytum „galiojančiu“. Jaučiu, kad keičiasi bendras mano gyvenimo fonas. Didžiausios mano silpnybės ir minusai dar yra išlikę, bet tarsi ryškėja jų kontūrai, nebėra taip viskas suvelta, kai nežinai, kas čia, kodėl čia, viskas įgauna, tam tikrus kontūrus, o taip žymiai lengviau, matyti ir atpažinti reiškinius. Jau labiau vertinu save… Dabar einu link to auksinio vidurio. Geriau jaučiuosi tarp žmonių, lengviau bendrauju. Daug ką jau kitaip vertinu ir kitom akim matau. Kaip suprantu, tai mano kelias toks ir yra – mažuliukais žingsniukais. Kol kas nėra didelių, staigių transformacijų. Tačiau labai reikia pačios nuolatinio susikaupimo, valios, kontrolės.
Indrė