Kvėpavimas 2013 m. rudens lygiadienio metu

Jutau, kad tampu šviesa, kad tai vyksta. Tame kvėpavime pradėjau labiau tikėti savimi. Ir tai, jog iš tiesų ruduo man niekada neatnešdavo ir neatneša nostalgijos, depresijos – tai ir dėka tos vidinės šviesos. Jos tiesiog paprastai niekada nepritrūksta.

Kaip ir paprastai labai gera buvo kvėpuojant susiderinti su Saule įkvepiant Šviesą per pirštus, per delnus, galiausiai visu kūnu. Ypatingai pasidarė gera, kai pajutau iš savęs išeinančią atliepiančią energiją. Kai ritmas susivienodino – tiek įkvėpiu, tiek iškvėpiu – energija tapo vientisa, harmoninga – taip būčiau ir būčiau. Pilnatvė. O kad taip išmokčiau kasdienoje!
Kai pereidinėjau į save, nukreipėm dėmesį į savo vidinę šviesą – buvo labai labai sunku. Per kietos struktūros, pereiti reikėjo kaip per luobą, kaip per sieną – neprasibrauti, nepraeiti… skaudėjo ir nesiėjo… perštėjo… tik ne ten, rodės, aš to visai nenoriu, man nereikia! Tuo pačiu suvokiau, kad turiu galimybę tai įveikti, praeiti. Bet einant jaučiausi kaip skverbiuosi ir mane raižo – kaip einant per didžiausius brūzgynus. Mane traukė, tempė atgal, trūko oro. Užtvaros tokios stiprios ir itin skaudžios…
O kai praėjau – ne iš kart, o po truputį išlengvėjo ir pamažu pradėjau kvėpuoti su savo vidine Šviesa visai panašiai kaip su Saule. Vienu metu net suabejojau – ar tik vėl nebūsiu pradėjusi ne su savimi, o su Saule kvėpuoti. Bet tas kvėpavimas su Saule tebebuvo. Tada atsisukau į save ir ėmiau kvėpuoti ramiai, įsiklausydama. Šviesa buvo švelni, gera. kai pajutau, kad delnai spinduliuodami savo šviesa „kalbasi“ su ateinančia Šviesa – ir delnai, ir pirštų galiukai – bendravau, pasakojau. Labai aiškiai prisimenu, kad sakiau: „žiūrėkit, žinokit – žmonės geri, jie eina į šviesą, dorą,“ – pasidžiaugiau tuo, sulaukiau atliepimo. Tame bendravime, manau, pirmą kart jutau proceso aiškumą, tikrumą. Nebeklausiau savęs – ar tai tikra? Tai buvo taip tvirtai tikra ir ramu. Buvo puiku, kad galiu, kad moku ir kad tai žinau. Taip išeina, kad mano „derlius“ – bendravimas su Šviesa.
Po to ramiai savaime pasibaigė – ne tai, kad pasibaigė sesija ir turėjau grįžti, bet jutau, kad mano procesas pats išsibaigė – tęsėsi tiek, kiek turėjo tą kartą tęstis ir savaime baigėsi – tai buvo taip pat nuostabu. Tai kaip pabusti be žadintuvo 🙂 O taip dabar ir prabundu kasdienoje. Na taip, yra gretimame kambaryje vyras, kuris prabunda su žadintuvu – tai kaip saugiklis būtų, tačiau turiu savo laiko ciklą, kurį įteikiau Viešpačio valiai ir, esant reikalui, koreguojamą prabudimo laiką. Kiek prisimenu, mano kelionė baigėsi net keliomis sekundėmis anksčiau, nei baigėsi bendroji sesija.
Šis kvėpavimas buvo tarpe dviejų kvėpavimų ir taip darniai įsiliejo į jų tarpą – kaip jungiamoji grandis. Visada stebina, kaip švelniai ir tuo pačiu giliai vedate kvėpavimo sesijas – labai Jums ačiū. Kiek kartu esu kvėpavusi Jūsų seminaruose, visada turėdavau sau atradimų, patirčių, kurios į mano gyvenimą atnešdavo brangių dalykų. Ne išimtis buvo ir šis kvėpavimas – tokios patirties dar neturėjau – Šviesa gali kalbėti ir tai vyksta visai paprastai! Labai ačiū Jums.
Labai labai Jums dėkoju. Te laimina Jus Dievas.
Pagarbiai, dėkinga Jūratė J.