Pasidalijimas apie kvėpavimą tema „Asmenybė – Siela – Dvasia“

Dėkoju, dėkoju, dėkoju… lyg mantra be perstojo sukasi šie žodžiai… Dėkoju už vedimą, už siūlymą klausytis ir išgirsti, už mokymą mylėti, ir visų pirma savęs, už tikėjimo nešimą, už šviesą… Kol „neįjungi“ šviesos, taip ir gali nesuprasti, kokioj tamsybėj gyveni…

Jau ne pirmąkart dalyvauju Jūsų, Lina, vedamuose sąmoningo kvėpavimo užsiėmimuose ir kiekvienąkart, regis, viską girdi pirmą kartą… Ne išimtis ir šįkart… Užbėgdama noriu padėkoti, kad vis ateina naujų žmonių ir Jūs būnate savotiškai įpareigojama jiems papasakoti apie šio proceso esmę, o mes, atėję jau nebe pirmą kartą – vėl išklausome, ir ačiū Dievui, nes mane apimdavo jausmas, kad didžiąją dalį girdžiu pirmą kartą, ir tik šįkart supratau, kodėl taip yra.
Jaučiau, kad struktūros sąmoningam kvėpavimui „Asmenybė. Siela. Dvasia“ pradėjo ruoštis gerokai anksčiau, jaučiau stiprų vedimą… Neįtikėtini dalykai atsidenginėjo, supratau, kad intensyviai ruošiuosi, o sąmoningas kvėpavimas tik patvirtino, kad buvo kam…
Jau po pirmos dalies, kvėpavimo „Asmenybe“, mano protas šaukė: „Šiandien tu nebegali daugiau kvėpuoti, matai kaip jautiesi, esi tik po ligos, grįžk namo, netempsi…“ Ir iš tikrųjų savijauta buvo baisi, dar niekados taip nesijaučiau kvėpavimo ir integracijos po jo metu… Tik pradėjus kvėpuoti, kūnas iki kaklo kaip suakmenėjo… Po kvėpavimo metu iškelto klausimo „Kodėl mane siela sukūrė būtent tokią, kokia esu, ką ji turi per mane išmokti? Kokie mano, kaip asmenybės tikslai Sielos akivaizdoje?“, man aklinai užėmė nosį, užspaudė kaktą, toks jausmas, kad visa kaukolė prisipildė snarglių ir jie ten teliūskuoja, tik tiek tetrūksta, kad prasiveržtų pro ausis, pro gerklę… Kvėpavau pro burną ir su kiekvienu įkvėpimu užguldavo ausys nuo“turinio“ galvoje, kartais apimdavo jausmas, kad dūstu ir tada pagavau save priekaištaujant sau: „Tu tokia, tipo, pažengusi, o negali net prakvėpuoti, jokie atsakymai tau neateina…“ Galvoje tarsi skambėjo: „Nevykėlė“… Po šios minties pagavau save, kad visiškai nebeprakvėpuoju, tarsi sprogstu iš vidaus, ant kaktos toks jausmas, lyg kas būtų akmenį padėjęs… Savijauta klaiki…
Apėmė kaltės jausmas prieš save, tai atpažinusi pradėjau kartoti: „Atpažįstu tai, suvokiu tai, atleidžiu sau, atleidžiu tau, kaltės jausme, renkuosi paleisti tai…“ Šiek tiek atslūgo, normaliai įkvėpiau – tai jau buvo integracijos metu.
Ruošiantis antram kvėpavimui, pabandžiau atsistoti – man pakirto nugarą, jaučiau skausmą visuose sąnariuose, turbūt nebuvo vietos, kad neskaudėtų… O kai išgirdau Jūsų pasakojimą apie merginą, kuri susirgo reta liga ir negalėjo paeiti, supratau, kas vyksta su manimi – aš niekinu save kaip asmenybę, nesąmoningai tarsi esu jos išsižadėjusi, aš tik laukiu mirties, štai kodėl aš turiu problemų su atmintimi – paprasčiausiai, aš nenoriu prisiminti, jaučiu, kad bet koks mokymas tik prailgins mano egzistavimą. Siela nori didesnių dalykų, ji mane veda, tačiau aš nesuvokiau, kad tai galiu padaryti tik per tai, ką turiu, savo Šventą Asmenybę… Prieš antrąjį kvėpavimą Jūs patarėte: „Atsiprašykite savęs, priimkite save tokią, kokia esu ir paprašykite Sielos atleidimo, juk ji negalėjo suklysti sukurdama Jus tokią, ji tam turėjo savų planų“… Taip ir padariau… Palengva viskas atslūgo, galėjau įkvėpti pro nosį… Jūsų patarimas įsivaizduoti Sielą kaip Motiną, o save kaip vaiką, 100 proc. pasiteisino. Aš sėdėjau Mamos glėby ant kopos ir mes žiūrėjom kaip leidžiasi saulė, klausėmės jūros ošimo… Jaučiau tokią begalinę meilę… Po to pamačiau prie savo kojos styginį instrumentą, panašų į mandoliną ar buzukį… Po to pamačiau save įsibėgėjančią ir… vietoj rankų išaugo galingi sparnai, aš pakilau…
Trečiasis kvėpavimas – vienas malonumas… Dieviški gamtos vaizdai, kalnų prieigos, žydintys slėniai…Vienu metu pajutau save kaip paukštį (panašus į erelį), sklendžiantį virš bedugnės…Jokios baimės, tik sklendimo džiaugsmas, didybė… Ir staiga matau save lotoso pozoje medituojančią ant bedugnės krašto, stebiu save tarsi iš viršaus, bet kartu matau, kad sklendžiu… Kažkas mane žadina, o aš:“Palauk, neskubėk, kad nenukrisčiau, turiu pati grįžti“… Prieš akis iškyla popieriaus lapas, o jame kažkas su plunksnakočiu rašo, pamenu tik pirmus žodžius – „Aš esu…“ ir tada staiga sūkuriu pakylu aukštyn, vėl matau kalnus, jų didybę, grožį, save medituojančią… O Jūs sakot:“Pažvelkite į Dvasią iš Asmenybės taško“ … Ir aš staiga pajuntu save sėdinčią tamsoje tarp kažkokių krūmų ir žiūrinčią į saulę – baltą, baltą…
…Važiavau namo jau turėdama raktą, padėsiantį atrakinti surūdijusias duris… Kaip niekad jaučiau didelį alkį valytis… Jau kitą rytą pabudusi, jaučiau tokį vedimą dirbti su savo Asmenybe, kad atlikusi kelias savo praktikas, įsitaisiau ir pati nepajutau kaip viskas įsisuko. Dirbau su savo gyvenimo įvykiais, įtakojusiais mano asmenybės formavimą. Kvėpavimo metu prabėgo keletas vaizdinių, tačiau integracijos metu jaučiau, kad jų labai daug (dirbau tik su keliais pirmaisiais), nes po to visos dienos metu pagaudavau vis iškylančius užmirštus savo gyvenimo fragmentus…
Svarsčiau, kaip dirbti su kylančiais vaizdiniais – ar integracijos metu tik stebėti, o po to dirbti su iškilusiomis situacijomis, ar iškilo – ir iškart darbuotis? Šįkart aš dirbau iškart, nors tokiu būdu jaučiau, kad gal tik stebėdama aš būčiau daugiau pamačiusi įvykių ir jų prisiminusi, nes pradedant dirbti su tuo metu iškilusiu, sekantys vaizdiniai sustoja. Tačiau noriu pasakyti, kad prieš akis iškilo iš vaikystės skausmingas įvykis, su kuriuo jau esu anksčiau dirbusi, tačiau, kaip įsitikinau, tai dar many kaip veikianti bomba tiksėjo… Buvo taip skausminga vėl išgyventi ir vis kartojau: „Atpažįstu tai, atleidžiu sau, atleidžiu tėvams, kurie galbūt kitaip nemokėjo mūsų auklėti, jie patys taip užaugo, atleidžiu jiems, renkuosi paleisti…“ Ech, kaip palengvėjo… Po kvėpavimo tokia energijos banga užplūdo, kad, regis, kalnus galėčiau nuversti ir niekaip nesupratau, kaip aš išvis galėjau judėti su ankstesniu energijos kiekiu…
Atėjo žinojimas, kad Viešpats mane visokią mylėjo ir myli ir kad jis nesuklydo sukurdamas mane tokią, kokia esu…Dėkoju, dėkoju, dėkoju…
Su begaline meile Dalia